Kasmet Lietuvoje parduodama daugiau nei 100 000 naudotų automobilių. Ir kasmet dalis pirkėjų po sandorio sako, kad elgtųsi kitaip. Klaidos kartojasi — ne todėl, kad pirkėjai nerūpestingi, o todėl, kad kai kurie spąstai yra kontraintuityvūs. Štai penkios dažniausios — įskaitant vieną, kurią daro net patyrę pirkėjai.
1. Nepasitikrinti konkretaus modelio gedimų istorijos
Populiariausia klaida — rūpintis marka, o ne modelio versija. „Toyota patikima” arba „VW kokybiškas” — tai stereotipai, kurie neapsaugo nuo brangių gedimų. Net gerų markių automobiliai turi žinomų konstrukcinių problemų: problematiški varikliai, per anksti gendančios grandinės, ankstyvų gamybos metų transmisijos. Prieš apžiūrą verta valandą praleisti su savininkų forumais ir techniniais šaltiniais — tai kainuoja 0 eurų ir gali sutaupyti tūkstančius.
Autoplius duomenimis, perpardavinėtojai kartais pila specialių priedų į variklį prieš pardavimą, kad trumpam pagerintų jo darbą ir nuslėptų artimiausio remonto signalus. Nepriklausoma diagnostika prieš pirkimą — ne formalumas.
2. Pardavėjo „garantija” komisuose — ne tai, ką manote
Žodis „garantija” komisuose dažnai reiškia komercinę draudimo polisą, kurios kaina įskaičiuota į automobilio kainą. Tokių polisų sąlygose reguliariai yra išimtys: variklio, pavarų dėžės ar važiuoklės gedimai, atsiradę per normalią eksploataciją, nekompensuojami. Kitaip tariant, būtent tie gedimai, kurių labiausiai bijote — ir yra išimtyje.
Tačiau yra svarbus faktas, kurio daugelis nežino: pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (CK 6.364 str.), naudotam automobiliui, įsigytam iš juridinio asmens, įstatyminė garantija yra 2 metai — net jei komisas to nemini ir siūlo tik 3 mėnesių komercinę garantiją. Be to, per pirmuosius 12 mėnesių paaiškėję defektai preziumuojami buvę pardavimo metu — įrodinėjimo naštą neša pardavėjas, ne pirkėjas. Advokatas Mantas Baigys aiškina: „Kelių mėnesių komercinės garantijos labiau saugo pardavėją, o ne pirkėją.”
Praktinė rekomendacija: prieš pasirašydami sutartį patikrinkite, ar nėra sąlygos, trumpinančios garantiją iki 12 mėnesių — tai leidžiama pagal įstatymą, bet reikalauja pirkėjo sutikimo.
3. Ieškoti tik šalia namų
Paieška keliasdešimties kilometrų spinduliu — tai smarkiai apriboti pasirinkimą. Identičių automobilių kainos Lietuvoje gali skirtis 1 000–2 000 eurų priklausomai nuo regiono ir pardavėjo. Kelionė autobusu ar traukiniu apžiūrėti geresnio egzemplioriaus kainuoja 15–30 € ir trunka kelias valandas — tai visiškai racionali investicija, jei automobilio kaina skiriasi 1 000 €.
Tas pats principas galioja importui: automobiliai iš Vokietijos ar Olandijos per tarpininkus kartais turi neatitinkančią faktinę ridą. Autoplius istorijos tikrinimas ir nepriklausomas VIN patikrinimas — būtinas žingsnis bet kuriame pirkime.
4. Vengti privačių pardavėjų
Daugelis pirkėjų renkasi komisus ar salonus, nes mano, kad ten „saugiau”. Tačiau profesionalus pardavėjas dažnai nežino tikros automobilio istorijos — jis perka ir parduoda, ne eksploatuoja. Privatus pardavėjas dažnai saugo servisų čekius, techninės apžiūros istoriją, net atsarginių dalių įsigijimo dokumentus — tai vertingesnė informacija nei salono brošiūra.
Pokalbis su žmogumi, kuris tą automobilį iš tikrųjų vairavo, gali atskleisti daugiau nei bet kokia diagnostika: kaip automobilis naudotas, kur stovėjo, ar buvo ilgų kelionių ar tik miesto. Privatus pardavėjas pagal CK taip pat atsako už paslėptus defektus — tik įrodinėjimo tvarka sudėtingesnė.
5. Parduoti tvarkingą automobilį iš baimės
Ši klaida kainuoja pinigus kitaip — ne pirkėjui, o pardavėjui. Jei esamas automobilis reikalauja remonto — net brangesnio, kaip važiuoklės elementų keitimo — dažniausiai tai kainuoja žymiai mažiau nei skirtumas tarp jo rinkos vertės ir kito, naujesnio modelio kainos. Naujesnio automobilio pirkimas iš baimės, kad esamas sugeds, retai yra ekonomiškai pagrįstas sprendimas — ypač jei naudojate automobilį nuosaikiai ir žinote jo istoriją.
