„Iš tikrųjų jūs turėtumėte teises gauti tik sulaukę 25 metų” — taip sako eismo psichologas Gerardas Tertoolen, 30 metų tyrinėjantis, kodėl žmonės keičiasi sėdę už vairo. Vairuotojo psichologija — tai ne abstrakcija. Lietuvoje 2025 m. keliuose žuvo 139 žmonės, 15 daugiau nei prieš metus. Ir ne dėl blogų kelių ar blogų automobilių.
Kodėl už vairo tampame kitu žmogumi
Psichologas išskiria penkis veiksnius, kurie paaiškina, kodėl net kultūringi žmonės kelyje tampa agresyvūs.
Pirmas — anonimiškumas. Plieninė kėbulo dėžė ir judėjimo greitis sukuria incognito jausmą. Fiziškai esame matomi — numeris, stiklai, veidas — bet jaučiamės nematomi. O kai žmonės jaučiasi anonimiški, jie peržengia ribas. Tas pats mechanizmas veikia interneto komentaruose.
Antras — galios jausmas. Automobilyje galime pasiekti didelį greitį, aplenkti kitus, „išstumti” priešais esantį. Ir, pasak psihologo, kiekvienas žmogus su galia daro neprotingus dalykus.
Trečias — asmeninė erdvė aplink automobilį. Keletas kvadratinių metrų asfalto tampa „mūsų” teritorija, ir kai kas nors ją „užpuola” — pavyzdžiui, įsispraudžia iš priekio — reaguojame kaip į tikrą teritorijos pažeidimą.
Ketvirtas — tapatinimasis su automobiliu. Psichologas pastebi, kad žmonės sako „aš stoviu ten” — ne „mano automobilis stovi”. Ego plečiasi. Bet koks smūgis automobiliui jaučiamas kaip asmeninė ataka.
Penktas — kompensacija. Gavo pylos iš viršininko? Susipyko su partneriu? Automobilis tampa vieta, kur galima išlieti frustraciją. Aplenkti, papšt, mosteli pirštu. Ir vėl pasijausti reikšmingu.
Kodėl 85 proc. vairuotojų klysta dėl savęs
Tertoolen savo kursuose pradeda klausimu: kas iš jūsų mano, kad vairuoja geriau nei vidutiniškai? Ranką pakelia apie 85 proc. dalyvių — daugiausia vyrai. Statistiškai tai neįmanoma. Bet tai ne juoko reikalas — tai pagrindinė priežastis, kodėl vairuotojai laužo taisykles.
„Visi tie draudimo ženklai kelyje? Jie ne man. Tik prastesniems. O tie, kurie sukelia avarijas su telefonu rankoje — jie tiesiog nemoka vairuoti.” Šią logiką psichologas vadina savęs pervertinimo šališkumu — ir ji universali. Lietuva nėra išimtis.
2025 m. Lietuvos keliuose įvyko 2 868 eismo įvykiai, žuvo 131 žmogus, sužeisti 3 345. Vairavimo mokytojų gildija patvirtina: didžiausia problema slypi ne pavieniuose vairuotojų veiksmuose, o jų rengimo ir kompetencijų vertinimo sistemoje.
Saugesnės sistemos — pavojingesni vairuotojai
Vienas kontraintuityvių psihologo įžvalgų liečia modernias saugos sistemas. Lane Assist, Emergency Braking, Blind Spot Warning — visa tai turėtų mažinti avarijų skaičių. Ir mažina. Bet tuo pačiu veikia kita taisyklė: kuo saugesni jaučiamės, tuo rizikingiau elgiamės.
Psichologas prisimena senus automobilius: „Kai važiuoji senu Vabalas, tu fiziškai jauti kiekvieną kelią. Jauties mažas ir trapus. Moderniame automobilyje to pojūčio nėra — ir tai keičia elgesį.”
Tai vadinama „Saugos išsaugojimo dėsniu” — ir tai paaiškina, kodėl daugėjant automobilių saugumo sistemų žuvusių keliuose skaičiai nemažėja taip, kaip galėtume tikėtis.
Ar teisės iki 25 metų — reali idėja?
Tertoolen kategoriškas: „Suprantu, kad tai neįgyvendinama, bet iš tiesų žmonėms teisių neturėtų duoti iki 25 metų.” Argumentas neurologinis: atlygio sistema smegenyse jau veikia, bet prefrontalinė žievė — dalis, atsakinga už rizikos įvertinimą ir ilgalaikių pasekmių analizę — dar nesusiformavusi. Evoliucija čia „nesuskaičiavo”.
Lietuva šiuo metu aptarinėja vairuotojų rengimo reformas, bet ribojimo pagal amžių neplanuoja. Tačiau statistika rodo: jaunų vairuotojų avaringumo rodikliai yra neproporcingai aukšti.
Ką galima padaryti — ir ko negalima
Psichologas vykdo kursus vairuotojams ir įmonėms. Jo išvada nuoširdi — ir nelabai optimistinė: „Neturiu iliuzijos, kad po kurso žmonės iškart taps pavyzdiniais vairuotojais. Bet priverčiu juos pagalvoti.” Edukacija viena nepakanka
. Reikia kontrolės, baudų, infrastruktūros sprendimų — ir pačių vairuotojų noro keistis.
Kas tikrai veikia? Psichologas pateikia vieną sėkmingą pavyzdį — Belgijos „Kas yra Bobas?” kampaniją. Ne plakatas prie kelio, o tikslinė komunikacija jaunimui jų aplinkoje: sporto salėse, naktiniuose klubuose, alkoholio patikrų vietose. Konkretus pasiūlymas, konkreti situacija, konkretus sprendimas. Tokio modelio Lietuvoje dar trūksta.
Ir dar vienas dalykas. Psichologas juokdamasis pripažįsta, kad pats mano vairuojantis geriau nei vidutiniškai. „Ir tai iš tikrųjų tiesa”, — priduria jis. Net ekspertai neišvengia to paties mechanizmo. Tai ko tikėtis iš likusių 85 procentų?
