Perkant naudotą automobilį, matuoklis – vienas pirmųjų įrankių rankoje. Ištraukus jį, alyva atrodo šviesi, beveik skaidri – pardavėjas tuoj pasakys, kad „ką tik keista”, pirkėjas nusiramins. Bet su dujine (LPG) įranga varomame automobilyje ši logika gali suklaidinti abu.
Daugelis vairuotojų alyvos būklę vertina pagal spalvą ir net pagal tai, kaip ji jaučiasi ant pirštų – ypač apžiūrint naudotą automobilį. „TotalEnergies” specialistai įspėja, kad spalva ir „lietimo pojūčiai” gali vesti prie klaidingų išvadų – ir dujinės instaliacijos atvejis tai parodo geriausiai.
Kodėl dyzelinis variklis su tamsia alyva gali būti geras ženklas
Dyzeliniuose varikliuose šviežiai pilta alyva gana greitai patamsėja, ypač jei variklis jau turi nemažą ridą. Daliai vairuotojų tai atrodo kaip įspėjimo signalas – tarsi alyva apskritai nebuvo pakeista.
Realybėje toks efektas dažniausiai nereiškia problemos – priešingai. Tamsi spalva gali rodyti, kad alyva pradėjo atlikti savo funkciją: surišti dyzelio degimo metu susidarančius suodžius ir apriboti jų nusėdimą ant variklio dalių. Pats suodžių buvimas alyvoje savaime nebūtinai blogina jos savybes, jei tepalas parinktas pagal konkretaus variklio reikalavimus.
Kodėl švari alyva gali klaidinti dar labiau – LPG atvejis
Atvirkštinė situacija – kai alyva ilgai lieka šviesi ir „šviežia” – dažnai pasitaiko varikliuose, veikiančiuose autodujomis (LPG). Dujinis kuras dega švariau, tad tepalas paprastai mažiau teršiasi ir lėčiau tamsėja.
Toks vaizdas gali džiuginti, bet tai neturėtų būti keitimo termino orientyras. Švariai atrodančioje alyvoje gali kauptis akiai nematomi teršalai, veikiantys jos būklę ir tepimo savybes. Dujinių automobilių atveju kalbama pirmiausia apie sieros junginius, esančius nešvariose LPG dujose, – jie rūgština alyvą ir blogina jos veikimą, net jei matuoklyje ji atrodo kaip ką tik supilta.
Dėl to dalis gamintojų siūlo alyvas su priedais, pailginančiais jų tarnavimo laiką būtent tokioms sąlygoms. Naudojant standartinę alyvą dujinio automobilio variklyje, dažnai tenka rinktis trumpesnį keitimo intervalą nei tokio paties automobilio be dujinės instaliacijos atveju – tai svarbu žinoti Lietuvoje, kur LPG konvertuoti automobiliai nėra retenybė.
„Skysta” ir „tiršta” – etiketė nesako viso vaizdo
Vairuotojai dažnai supaprastina temą, manydami, kad 0W-20 – „skystesnė”, o 10W-60 – „tirštesnė” alyva. Šnekamojoje kalboje taip sakyti galima, bet praktikoje alyvos elgesys priklauso nuo darbo sąlygų ir jos charakteristikos, ne vien etiketės.
Svarbiausias rodiklis – klampumo indeksas, tai yra, kaip stipriai klampumas kinta priklausomai nuo temperatūros. Todėl gali nutikti taip, kad žemaklampe pažymėta alyva labai aukštoje temperatūroje išlaiko didesnį klampumą nei tirštesne pažymėta alyva.
Pavyzdys: palyginus 15W-40 ir 0W-40 – kambario temperatūroje 15W-40 bus klampesnė. Prie 100 °C abi turi vienodą klampumą. O dar aukštesnėje temperatūroje – karščiausiose variklio zonose – 0W-40 gali turėti didesnį klampumą nei 15W-40. Sąmoningai ieškoti „kuo tirštesnės” alyvos rizikinga – svarbiausi ne asmeniniai įsitikinimai, o variklio gamintojo reikalavimai ir normos. Per maža ir per didelė klampa vienodai veikia variklio pasipriešinimą darbui ir hidraulinių elementų (vožtuvų stūmoklių, fazių keitiklių, grandinės įtempiklių) veikimą.
Ką tai reiškia praktiškai
Neapgalvotas alyvos klampumo keitimas gali baigtis padidėjusiu triukšmu, sumažėjusia galia, o rimtesniais atvejais – gedimais, pavyzdžiui, ištempta paskirstymo grandine. Todėl net savarankiškai renkantis klampumą, būtina laikytis tik gamintojo instrukcijoje nurodyto diapazono.
Šiuolaikinės alyvos pakankamai sudėtingos, kad vien klampumo klasė nebepasako viso vaizdo – toje pačioje klasėje egzistuoja skirtingi variantai su skirtingais gamintojų leidimais. Alyvos vertinimas pagal išvaizdą pakuotėje taip pat neturi prasmės – ją paprastai matome kambario temperatūroje, o spalva, skaidrumas ar kvapas eksploatacijos metu gali klaidinti ir nieko nelemia tikrosios tepimo kokybės.
