Automobilio kondicionierius daugeliui vairuotojų seniai nebėra prabangos įranga. Vasarą jis saugo nuo karščio, o rudenį ir žiemą padeda greičiau pašalinti drėgmę nuo langų. Tačiau senesnių automobilių savininkams artėja problema, kuri neturi nieko bendra su sugedusiu kompresoriumi ar nesandariu vamzdeliu. Klausimų kelia pats kondicionavimo sistemoje naudojamas šaltnešis.
Lenkijos leidinys „Auto Świat“ atkreipia dėmesį į R134a – dešimtmečius automobilių kondicionavimo sistemose plačiai naudotą medžiagą. Naujose transporto priemonėse Europoje ji jau seniai pakeista kitais sprendimais, tačiau keliuose tebėra milijonai senesnių automobilių, kurių kondicionavimo sistemos buvo projektuotos būtent R134a.
Kodėl R134a tapo toks svarbus?
R134a automobiliuose masiškai pradėtas naudoti praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Jis pakeitė ankstesnį R12 šaltnešį, kuris buvo siejamas su ozono sluoksnio ardymu. Ilgainiui R134a pats tapo nepageidaujamas dėl didelio poveikio klimatui.
Europos Sąjungoje naujų automobilių kondicionavimo sistemoms pradėti taikyti griežtesni reikalavimai, todėl gamintojai perėjo prie mažesnį visuotinio atšilimo potencialą turinčių šaltnešių. Vienas dažniausiai sutinkamų naujesniuose automobiliuose yra R1234yf.
Tačiau čia atsiranda esminė praktinė problema: senesnės sistemos savaime netampa pritaikytos naujam šaltnešiui vien todėl, kad senasis brangsta ar tampa sunkiau prieinamas.
Ką tai reiškia automobilio savininkui?
Pirmiausia – nėra pagrindo skubėti išleisti veikiančio R134a iš sistemos. Jeigu kondicionierius sandarus ir tinkamai šaldo, šaltnešis sistemoje cirkuliuoja uždaru kontūru. Problema atsiranda tada, kai sistema tampa nesandari, ją reikia remontuoti arba po remonto vėl užpildyti.
Mažėjant legaliai rinkai tiekiamo senojo šaltnešio kiekiui, jo kaina gali didėti. Todėl tai, kas anksčiau buvo palyginti įprasta kondicionieriaus priežiūros procedūra, senesniam automobiliui ateityje gali kainuoti daugiau.
Vien „papildyti freono“ nėra gera strategija
Lietuvoje vis dar galima išgirsti pasiūlymų tiesiog „papildyti freono“. Techniniu požiūriu toks požiūris nėra idealus. Jei šaltnešio sistemoje nuolat mažėja, pirmiausia reikia ieškoti priežasties.
Kondicionavimo sistema nėra variklis, kuris normaliai eksploatuojamas sunaudoja alyvą ar degalus. Pastebimas šaltnešio praradimas gali rodyti nesandarumą. Jo vieta gali būti kondensatoriuje, vamzdeliuose, jungtyse, kompresoriaus sandarikliuose ar kituose sistemos elementuose.
Nuolat papildant nesandarią sistemą problema tik atidedama. Be to, brangstant šaltnešiui toks metodas tampa vis mažiau racionalus ekonomiškai.
Ar R134a galima tiesiog pakeisti R1234yf?
Paprastai nereikėtų manyti, kad vieną šaltnešį galima tiesiog išleisti ir vietoje jo pripildyti kitą. Kondicionavimo sistemos projektuojamos konkrečiam šaltnešiui, naudojami atitinkami komponentai, alyva, jungtys ir aptarnavimo procedūros.
Bet kokia konversija turi būti vertinama konkrečiam automobilio modeliui ir atliekama pagal gamintojo bei kvalifikuoto specialisto reikalavimus. Savavališkas skirtingų medžiagų maišymas gali baigtis gedimu ir apsunkinti vėlesnį sistemos aptarnavimą.
Ką verta padaryti prieš žiemą?
Ruduo yra tinkamas laikas įvertinti kondicionieriaus būklę, nors daugelis apie jį prisimena tik per pirmąją karščio bangą. Veikianti sistema šaltuoju metų laiku taip pat naudinga – įjungtas kondicionierius sausina orą ir padeda greičiau nuvalyti aprasojusius stiklus.
- Patikrinkite, ar sistema efektyviai vėsina.
- Atkreipkite dėmesį, ar kompresorius neįsijungia ir neišsijungia neįprastai dažnai.
- Jei sistema neseniai buvo pildyta ir vėl prastai veikia, prašykite atlikti sandarumo diagnostiką.
- Neleiskite maišyti nežinomų ar automobiliui nenumatytų šaltnešių.
- Prieš remontą pasitikrinkite, koks šaltnešis nurodytas automobilio gamintojo lipduke ar techninėje dokumentacijoje.
Lietuvos vairuotojams tai ypač aktualu
Lietuvos automobilių parkas yra palyginti senas, todėl R134a naudojančių transporto priemonių mūsų keliuose dar ilgai netrūks. Tai nereiškia, kad jų kondicionavimo sistemos staiga taps netinkamos naudoti. Tačiau ilgalaikė tendencija aiški: senesnei technologijai skirtų medžiagų prieinamumas gali mažėti, o priežiūros ekonomika – keistis.
Praktiškiausia išvada paprasta: veikiančios sistemos ardyti nereikia, tačiau gedimų ir nuotėkių atidėlioti taip pat neverta. Kuo sistema sandaresnė ir techniškai tvarkingesnė, tuo mažiau jos savininkas priklauso nuo vis brangstančio papildymo.
Taip pat svarbu neperkelti kitose valstybėse aprašomų prekybos ar aptarnavimo taisyklių tiesiogiai į Lietuvą. Konkrečius šaltnešių naudojimo, pardavimo ir serviso reikalavimus reikia vertinti pagal tuo metu Lietuvoje ir Europos Sąjungoje galiojančias taisykles.
