Du filtrai gali kainuoti visiškai skirtingai, atrodyti beveik identiškai – ir vis tiek vienas jų per kelis tūkstančius kilometrų palieka variklį be tinkamo tepimo. Skirtumas slypi ne etiketėje, o dviejuose viduje paslėptuose vožtuvuose, apie kuriuos dauguma vairuotojų niekada negirdėjo.
Kaip rašo amerikietiškas leidinys „Jalopnik“, pigus ir brangus alyvos filtras iš išorės gali atrodyti praktiškai vienodai. Tačiau viduje – filtruojančioje medžiagoje, vožtuvuose, sandarikliuose ir paties korpuso kokybėje – skirtumas yra esminis.
Iš pažiūros vienodi, viduje – ne
Filtruojantis elementas gaminamas iš celiuliozės, sintetinių medžiagų arba mikrostiklo pluošto. Paprasčiausia popierinė medžiaga pigiausia, tačiau šiuolaikinė sintetinė ar kombinuota medžiaga sulaiko smulkesnes daleles ir ilgiau išlaiko savo savybes. Svarbus ne tik nešvarumų kiekis, kurį filtras gali sulaikyti, bet ir filtracijos efektyvumas – pavyzdžiui, rodiklis „99 proc. esant 20 mikronų“ reiškia, kad filtras sulaiko 99 proc. tokio dydžio dalelių.
Eiliniam vairuotojui šie skaičiai gali atrodyti grynai rinkodariniai. Varikliui – tai turi konkrečią praktinę reikšmę: kuo mažiau abrazyvinių dalelių cirkuliuoja alyvoje, tuo mažiau dyla po apkrova dirbančios detalės.
Du vožtuvai, apie kuriuos dauguma vairuotojų nežino
Kokybiško alyvos filtro konstrukcijoje svarbų vaidmenį atlieka du vožtuvai. Pirmasis – priešnutekėjimo (angl. anti-drainback) vožtuvas. Jis neleidžia alyvai visiškai nutekėti iš filtro sustabdžius variklį, todėl po šalto starto alyva greičiau pasiekia tepimo sistemą – o pirmosios sekundės po užvedimo yra viena nepalankiausių akimirkų variklio detalėms.
Antrasis – apėjimo (angl. bypass) vožtuvas. Jis atsidaro, kai filtruojantis elementas užsikimšęs arba šalta alyva negali per jį prasiskverbti pakankamu greičiu – tokiu atveju geriau praleisti nefiltruotą alyvą, nei palikti variklį be tepimo. Pigiuose filtruose būtent šių vožtuvų konstrukcija dažnai tampa silpnąja vieta – vietoj patikimo spyruoklinio mechanizmo naudojami paprastesni plastikiniai komponentai.
Bet ar tai reiškia, kad pigus filtras sugadins variklį iškart po sumontavimo? Ne visai – ir būtent tai daro problemą pavojingesnę.
Pigus korpusas irgi gali pavesti
Filtruojantis elementas – tik dalis konstrukcijos. Įprastas prisukamas filtras dar turi korpusą, centrinį vamzdelį, pagrindą su alyvos pralaidos angomis ir sandariklius. Darbo metu visa tai nuolat veikiama temperatūros, slėgio ir vibracijos. Todėl taupymas medžiagoms pasireiškia ne iš karto, o po kelių tūkstančių kilometrų.
Kokybiškesniuose filtruose naudojami tvirti metaliniai komponentai ir sandarikliai, atsparūs ilgalaikiam darbui aukštoje temperatūroje. Ir tai dar ne pati nemaloniausia dalis…
Variklis toliau dirba, automobilis toliau važiuoja, o detalių dilimas pamažu didėja. Blogiausiu atveju filtracijos, sandarumo ar alyvos cirkuliacijos problemos gali baigtis rimtu variklio pažeidimu – ir tik tada, kai remontas jau neišvengiamas.
Ar būtina pirkti brangiausią?
Ne. Aukšta kaina savaime negarantuoja kokybės – kokybiškus filtrus gamina ir nepriklausomi gamintojai. Kitas dalykas – pirkti pigiausią gaminį iš nežinomo šaltinio tikrai nėra gera idėja. Svarbiau ne tai, kiek filtras kainuoja, o kiek gerai žinomas jo gamintojas ir ar detalė atitinka konkretaus variklio reikalavimus.
Servisai atrodo vienodai patikimi. Rezultatas po 50 000 km – ne visada. Lietuvos servisuose kokybiškas sintetinis filtras dažniausiai kainuoja vos keliolika eurų daugiau nei pigiausias celiuliozinis variantas – nedidelis skirtumas, palyginti su galimo variklio remonto kaina. Kitą kartą keisdami alyvą verta paklausti, kokį konkrečiai filtrą montuoja servisas, o ne tik kokios alyvos.
