Lenkijos žmogaus teisių gynėjas (RPO) kreipėsi į šalies Infrastruktūros ministeriją, prašydamas peržiūrėti pirmumo taisykles dviračių pervažose. Priežastis — dešimtys skundų, kuriuose vairuotojai įvažiuoja į pervažą tiesiai prieš artėjantį dviratininką, priversdami jį staigiai stabdyti arba manevruoti, kad išvengtų susidūrimo. Ar panaši situacija galėtų kilti ir Lietuvoje?
Lenkijos policijos vadovybė, į kurią taip pat kreipėsi ombudsmenas, atsakė, kad dabartiniai teisės aktai iš esmės leidžia nustatyti pirmumą, o svarbiausia — teisingas ženklinimas ir eismo organizavimas. Papildomų aiškinamųjų nurodymų pareigūnams policija kol kas neplanuoja. Tačiau RPO atkreipia dėmesį, kad dviratininkui, įvažiuojančiam į pervažą, teisės aktai nesuteikia tokios pat aiškiai apibrėžtos apsaugos, kokią turi pėsčiasis, žengiantis į perėją.
Kodėl lyginama su pėsčiųjų perėja
Lenkijoje nuo 2021 m. birželio 1 d. vairuotojas, artėdamas prie perėjos, privalo ne tik sumažinti greitį, bet ir duoti kelią pėsčiajam, esančiam ar įžengiančiam į perėją. Būtent šios aiškios formuluotės dviračių pervažoms trūksta — ir tai, RPO nuomone, sukuria teisinę pilkąją zoną.
Svarbu tai, kad ombudsmenas nesiūlo tiesiog perkelti pėsčiųjų taisyklių dviratininkams. Priešingai — pabrėžiama, kad bet koks pakeitimas turėtų aiškiai apibrėžti abiejų pusių pareigas: ne tik vairuotojo elgesį, bet ir dviratininko pareigą prieš įvažiuojant į pervažą sumažinti greitį ir įsitikinti, kad tai saugu.
Kaip ši situacija sprendžiama Lietuvoje
Lietuvoje panašaus teisinio neaiškumo, kaip Lenkijoje, iš esmės nėra — KET 60 punktas aiškiai nustato, kad dviratininkas, ketindamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas arba nėra pirmumą nustatančių kelio ženklų, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones. Kitaip tariant, numatytoji taisyklė Lietuvoje yra priešinga nei pėsčiųjų perėjoje — pirmumą turi vairuotojas, o ne dviratininkas.
KET 59 punktas papildomai įpareigoja patį dviratininką, artėjant prie kirtimo vietos, visais atvejais sumažinti greitį ir tęsti judėjimą tik įsitikinus, kad tai saugu. Taigi Lietuvoje jau egzistuoja būtent tokia dviejų krypčių atsakomybė, kokios Lenkijos ombudsmenas tik siekia iš savo Vyriausybės.
Ar tai reiškia, kad Lietuvoje avarijų pervažose nebūna?
Žinoma, ne. Aiški taisyklė popieriuje nebūtinai reiškia, kad ja vadovaujasi visi eismo dalyviai. Praktikoje nemažai vairuotojų klaidingai mano, kad dviračių pervaža visada veikia kaip pėsčiųjų perėja — tai yra, kad jie automatiškai privalo sustoti. Toks įsitikinimas gali būti pavojingas: netikėtai sustojęs automobilis priešais kitą, taisykles žinantį vairuotoją, gali sukelti galinį susidūrimą.
Redakcijos vertinimu, Lenkijos diskusija naudinga ir Lietuvos kontekste — ji primena, kad taisyklės tikslumas nepakeičia realaus vairuotojų ir dviratininkų švietimo. Kol Lenkija tik svarsto, ar keisti įstatymą, Lietuvoje vertėtų daugiau dėmesio skirti tam, kad esama taisyklė būtų žinoma abiem pusėms — ne tik teoriškai, bet ir realiose situacijose prie pervažos.
