„Pasaulis beveik neturi kitų alternatyvų, tiekimo saugumo rezervas yra grėsmingai menkas“ – spalio 5 d. Londone vykusiame „Energy Intelligence Forum“ pareiškė „Saudi Aramco“ generalinis direktorius Aminas Nasseras. Jo žodžiai nuskambėjo ne kaip eilinis komentaras, o kaip įspėjimas visai pasaulio ekonomikai – įskaitant ir Lietuvos degalines. Pasak Nassero, iš visų deklaruojamų naftos atsargų realiai pasiekiama mažiau nei dešimtadalis. Likusi dalis – tai minimalus kiekis, kurio reikia vien infrastruktūrai veikti.
Tai nėra vien retorika. Spalio pradžioje G7 valstybės susitarė per keturis mėnesius iš savo rezervų paskirti 100 mln. barelių dyzelino ir žalios naftos, didžiąją dalį – per pirmąsias tris savaites. Nasseras šį žingsnį pakomentavo gana šaltai: „Štai kodėl joms taip sunku surinkti 100 mln. barelių.“ Kitaip tariant, net didžiausios pasaulio ekonomikos šiandien kaupia naftą su dideliais sunkumais.
Kodėl naftos atsargos sumažėjo iki minimumo
Nuo metų pradžios pasaulio naftos rinka gyvena karo paveiktoje realybėje. Hormūzo sąsiauris, per kurį praeina didelė dalis pasaulio naftos eksporto, ilgus mėnesius buvo iš dalies užblokuotas, o keliose šalyse apgadinti naftos perdirbimo įrenginiai. Rezultatas – sutrikęs tiekimas ir sumažėjusios strateginės atsargos, kurias dabar bandoma atstatyti vienu metu visame pasaulyje.
Bet ar tai reiškia, kad pasaulis liko be naftos? Ne. Paprasčiau tariant, atsargų „pagalvė“, kuri anksčiau leido rinkai atlaikyti netikėtus smūgius, tapo nepaprastai plona. Nasseras perspėjo nepasikliauti deklaruojamais skaičiais – realiai laisvai naudoti galima mažiau nei dešimtadalį to, kas popieriuje vadinama „atsarga“.
Lietuvos naftos atsargos – kodėl 90 dienų skamba saugiau, nei yra
Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės, pagal įstatymą privalo turėti naftos produktų atsargų, kurių pakaktų ne mažiau kaip 90 vidutinio importo dienų. Šiuo metu bendra šalies atsargų apimtis siekia apie 650 tūkst. tonų dyzelino, benzino, mazuto ir aviacinio kuro – daugiau nei pusę šio kiekio sudaro žalia nafta. Dalį atsargų valstybės vardu administruoja Lietuvos energetikos agentūra, likusią dalį – privačios įmonės, tarp jų „Orlen Lietuva“ ir septyni degalų importuotojai.
Fizinė saugykla pasiskirsčiusi plačiau, nei įsivaizduoja dauguma vairuotojų: viena mėnesio atsarga laikoma Subačiaus terminale, kita dalis – Suomijoje, iš kur pristatymas į Lietuvą gali užtrukti iki 20 darbo dienų. Kol ta logistika veikia sklandžiai, vairuotojas prie kolonėlės to nejaučia. Problema iškyla tik tada, kai sutrikimas apima kelias šalis vienu metu – lygiai taip, kaip nutiko dabar.
Ką tai reiškia degalinėse čia ir dabar
Spalio mėnesį Lietuvoje vidutinė 95 markės benzino kaina svyravo apie 1,944 €/l, dyzelino – apie 2,247 €/l, rodo Lietuvos energetikos agentūros skelbiami duomenys. Kainos tarp degalinių skiriasi gerokai: benzinas kainavo nuo 1,785 iki 2,079 €, dyzelinas – nuo 2,089 iki 2,390 €. Vadinasi, tas pats bakas gali kainuoti dešimtimis eurų skirtingai – vien priklausomai nuo pasirinktos degalinės.
Kas yra stovėjęs degalinėje ir žiūrėjęs, kaip sukasi skaitiklis, tas žino: kiekvienas naujas pasaulinis įspėjimas anksčiau ar vėliau atsispindi kainų lentelėje. G7 rezervo išleidimas gali laikinai pristabdyti kainų kilimą, tačiau Nasseras pats pripažino, kad strateginės atsargos „galbūt padės mums ištverti vieną žiemą. Tačiau jos neišspręs ilgalaikių tiekimo problemų.“ Redakcijos vertinimu, tai tiksliausiai apibūdina ir Lietuvos padėtį – trumpuoju laikotarpiu kainos gali stabilizuotis, bet struktūrinė problema niekur nedingsta.
