Atmosferinis variklis be turbokompresoriaus paprastai laikomas saugesniu pasirinkimu – paprastesnė konstrukcija, mažiau slėgio, mažiau vietų, kur kas nors gali sugesti. Iš dalies tai tiesa. Bet penki šiame sąraše esantys atvejai rodo, kad paprastumas dar negarantuoja patikimumo.
Mieste ir jo apylinkėse naudojamam mažam SUV benzininis variklis dažniausiai yra logiškesnis pasirinkimas nei dyzelinis. Dalis mažų SUV modelių gamintojų siūlė būtent atmosferines versijas – bet net jų paprasta konstrukcija ne visada reiškia mažiau problemų.
1.2 PureTech atmosferinė versija: geriau, bet ne be trūkumų
Gera žinia iš karto – atmosferinė PureTech versija mažiau probleminė nei turbininė, kurios problemos jau plačiai aprašytos ir Lietuvoje. Bet tobula ji nėra. Atmosferinis variantas neturi balansinio veleno, tad darbo kultūra prastesnė, o galios rodikliai kuklesni. Net atmosferiniai 1.2 PureTech varikliai nemėgsta aplaidumo – jei automobilis daugiausia naudojamas mieste, alyvą verta keisti kas 10–12 tūkst. km. Paskirstymo diržas veikia alyvoje, o trumpuose maršrutuose nesudegęs kuras gali maišytis su alyva ir ardyti diržo medžiagą. Nešvarumai pasklinda po visą variklį, dalis nusėda ant alyvos siurbiklio tinklelio – po pirkimo verta jį profilaktiškai išvalyti.
Verta ieškoti reguliariai serviso prižiūrėto automobilio su nedidele rida – net jei diržas jau degradavęs, žalos mastas gali būti ribotas. „Stellantis“ šiems varikliams suteikė 10 metų / 180 tūkst. km garantiją bei kompensuoja diržo keitimo ir alyvos deginimo problemos šalinimo išlaidas. Atmosferinis 1.2 PureTech (dar vadinamas 1.2 VTi) sutinkamas „Citroën C3 Aircross“, „C4 Cactus“, „Peugeot 2008“ ir „Opel Crossland X“ modeliuose.
1.6 VTi „Prince“ šeima: senas pažįstamas su nauju niuansu
„Prince“ šeimos varikliai – prancūzų ir vokiečių bendradarbiavimo vaisius, debiutavęs 2006 m. ir nuo tada ne kartą modernizuotas. Skiriamasis šios šeimos ženklas – nepatvarūs įtempikliai ir paskirstymo grandinės, taip pat pasitaikantys EGR ir galvutės gedimai. Patikimesniais laikomi po 2010 m. pagaminti varikliai, tarp jų dauguma atitinka Euro 5 ar net Euro 6 normas – bet variklis netapo nesunaikinamas.
Svarbi detalė: atmosferinė versija mažiau probleminė nei turbininė THP. Ji naudoja netiesioginį įpurškimą, kuris riboja nesudegusio kuro maišymąsi su alyva ir sumažina suodžių kaupimąsi įsiurbimo sistemoje. Atmosferiniai 1.6 varikliai iš „Prince“ šeimos sutinkami „DS4“, „Peugeot 2008“, „3008“ ir „5008“, taip pat „Mini Countryman“ modeliuose.
1.6 GDI (Hyundai, Kia): nepavykęs žingsnis
Korėjiečių koncernas turi ne vieną sėkmingą benzininį ir dyzelinį variklį savo istorijoje. 1.6 GDI galima laikyti savotišku nesėkmingu bandymu – jis nėra katastrofiškas, bet aiškiai atsilieka nuo ankstesnių „Hyundai“ ir „Kia“ variklių, garsėjusių pavyzdiniu patikimumu. Šis modelis pakartojo scenarijų, būdingą kitiems atmosferiniams varikliams su papildytu tiesioginiu įpurškimu – degalų sąnaudos reikšmingai nesumažėjo, našumas nepagerėjo, bet rimtų problemų rizika išaugo.
1.6 GDI varikliuose fiksuojamas degalų patekimas į alyvą – tai gali kilti tiek dėl darbo su turtingu mišiniu prieš variklio įšilimą, tiek dėl pažeisto įpurškimo siurblio sandariklio. Alyvos keitimas ne rečiau kaip kas 10–12 tūkst. km tampa būtinybe – tai sumažina variklio įstrigimo riziką ir sulėtina paskirstymo grandinės susidėvėjimą, kuris kai kuriais atvejais reikalauja keitimo jau po 150 tūkst. km. Tinkle pasitaiko pranešimų ir apie pasisukusius guolių įdėklus. Svarbu tai, kad 1.6 GDI sunaudoja praktiškai tiek pat degalų, kiek turbininis 1.6 T-GDI, tačiau užtikrina gerokai prastesnius eksploatacinius rodiklius. Šį variklį rasite „Hyundai ix35“ ir „Tucson“, taip pat „Kia Soul“ ir „Sportage“ modeliuose.
1.8 VVT-i (Toyota): reputacijos dėmė net Toyota istorijoje
Šioje „Toyota“ variklių šeimoje pasitaikę probleminiai stūmoklio žiedai lėmė neįprastai didelį alyvos sunaudojimą – tiek, kad dalis variklių buvo pakeisti dar garantiniu laikotarpiu. Jei vairuotojas neišsiugdė įpročio reguliariai tikrinti alyvos lygį, tai nepastebimai vesdavo prie variklio įstrigimo arba bent jau guolių įdėklų pažeidimo.
Alyvos sąnaudos kai kuriais atvejais tokios didelės, kad dalis savininkų apskritai nustoja keisti alyvą – per 10–15 tūkst. km variklis sudegina daugiau alyvos, nei paprastai turėtų būti pakeista pagal grafiką. „Toyota“ problemą išsprendė 2005 metais. Remontas, apimantis žiedų keitimą, papildomų angų išpjovimą stūmoklių įpjovose žiedams ir variklio surinkimą iš naujo, kainuoja brangiai. Todėl daugelis tokių variklių eksploatuojami tol, kol arba visiškai sugenda, arba alyvos sąnaudos tampa tokios didelės, kad automobilis nebeišlaiko techninės apžiūros – tuomet variklis tiesiog pakeičiamas naudotu. Šį variklį rasite antrosios kartos „Toyota RAV4“ modelyje.
2.0 N46 (BMW): kai paprastumas tampa sudėtingas
Didelis darbo tūris, ribotas suslėgimo laipsnis ir netiesioginis įpurškimas teoriškai turėtų garantuoti aukštą patikimumą – jei tik variklis nebūtų techniškai „perkomplikuotas“. Tarp N46 komponentų – dviguba VANOS fazių keitimo sistema ir sklandžiai vožtuvų kėlimą reguliuojanti „Valvetronic“ sistema. Šie sprendimai patys savaime nėra ypač gedimingi, bet dėl sudėtingos konstrukcijos ir dažnai metų metais kaupiamų aplaidumų (ignoruojamų problemos simptomų, retų alyvos keitimų) gali tapti problemiški.
Gedimai pasireiškia prastesniais eksploataciniais rodikliais ir grubiu variklio darbu tuščiąja eiga. Remonto kaina su naujomis originaliomis dalimis dažnai nepagrįstai didelė, palyginti su automobilio rinkos verte. Naudotos dalys – loterija: niekada negalima būti tikram, ar įsigyta dalis bus geresnės būklės nei jau turima. Esant didelei ridai, N46 gali degti nemažus alyvos kiekius, be to, pranešama ir apie elektronikos problemas. Verta rinktis šį variklį tik tuomet, jei serviso istorija ir dabartinė automobilio būklė nekelia jokių abejonių. N46 sutinkamas BMW X1 ir X3 modeliuose.
Ką iš to verta įsidėmėti
Bendras vardiklis visiems penkiems – ne pati atmosferinė konstrukcija, o priežiūros istorija. Prieš perkant bet kurį iš šių variklių, patikrinkite techninės priežiūros įrašus dėl reguliaraus alyvos keitimo kas 10–12 tūkst. km, ieškokite sąskaitų, patvirtinančių diržo ar grandinės keitimą, atlikite šalto ir karšto starto bandymą, patikrinkite alyvą dėl degalų kvapo ir, jei įmanoma, atlikite endoskopinę cilindrų apžiūrą. Atmosferinis variklis gali būti saugesnis pasirinkimas nei turbininis atitikmuo – bet tik tada, kai jo istorija tai patvirtina, o ne kai tikitės, jog paprastumas pats savaime apsaugos nuo netikėtumų…
