Variklis, kuris tarnauja praktiškai amžinai ir kurį galima pataisyti bet kuriame pasaulio kampelyje su paprastais įrankiais, skamba kaip tvarumo etalonas. Tačiau vienos šalies valdžia į tai žiūri visai kitaip – ir daro viską, kad tokio automobilio savininkui vairavimas taptų kuo brangesnis.
Ar tikrai vien dėl variklio tipo galima taip apsunkinti gyvenimą vairuotojui? Nyderlandų pavyzdys rodo, kad taip.
„Milijoninukas“ po kapotu
Kalbama apie OM616 – „Mercedes-Benz“ 2,4 litro keturių cilindrų atmosferinį dyzelinį variklį, sutinkamą naudotoje G klasėje. Jo pravardė „milijoninukas“ atsirado neatsitiktinai – šis blokas gali įveikti nuostabiai dideles ridas be kapitalinio remonto. Su nedideliu techniniu pasiruošimu ir paprastais įrankiais jį galima „prikelti“ bet kuriame pasaulio kampe.
Tiesa, už tokį paprastumą tenka mokėti kitaip – galia vos 72 AG, tad greitėjimas iki šimto matuojamas ne sekundėmis, o kalendoriumi. Tačiau visų ratų pavaros sistema, reljefinės padangos ir didelis prošvaisos aukštis leidžia šiam automobiliui pasiekti vietas, kur dauguma šiuolaikinių visureigių net nebandytų važiuoti.
Kiek kainuoja toks automobilis
Konkretus 1988 m. gamybos „Mercedes-Benz G-klasės 240GD“ modelis, vadinamas „Wolf“ – buvusi karinė versija – parduodamas už 22 990 eurų. Ridos skaitiklis rodo 61 781 km. Pati kaina, palyginus su naujais visureigiais, dar atrodo priimtina. Bet tikroji finansinė staigmena slypi ne kainoraštyje, o kasmetinėje sąskaitoje.
Mokestis, kuris niekada nesibaigs
Nyderlanduose privačių dyzelinių automobilių yra santykinai mažai būtent dėl aukšto kelio mokesčio tarifo, taikomo šio tipo varikliams. Priklausomai nuo provincijos, už šį paprastą dyzelinį automobilį tenka mokėti daugiau nei 650 eurų kelio mokesčio per ketvirtį. Prie to reikia pridėti dar apie 100 eurų per ketvirtį kietųjų dalelių priemoką – iš viso susidaro daugiau nei 3000 eurų kelio mokesčio per metus. Tai suma, kuri per kelerius metus gali viršyti pačią automobilio kainą.
Įprastai tokių entuziastų automobilių savininkai laukia, kol transporto priemonei sukaks keturiasdešimt metų – tuomet ji tampa senovine (oldtimer) ir kelio mokesčio jau nebereikia mokėti. Bet šiuo atveju laukti teks amžinai. Automobilis pagamintas 1988 metais, o Nyderlandų valdžia prieš dvejus metus nusprendė: automobiliai, pagaminti po 1987-ųjų, niekada daugiau negalės pasinaudoti kelio mokesčio išimtimi, nesvarbu, kiek metų jiems sukaks. Kitaip tariant, šis konkretus egzempliorius pateko lygiai į tą ribą, už kurios nebėra kelio atgal – jis amžinai liks apmokestinamas kaip naujas automobilis.
Kodėl Lietuvoje situacija kitokia
Lietuvoje panašaus modelio automobiliui grėstų kur kas švelnesnis scenarijus. Vienkartinis registracijos mokestis (dar vadinamas taršos mokesčiu) taikomas tik automobiliams, kurių CO₂ išmetimas viršija 130 g/km – bet net ir tokiu atveju istoriniams automobiliams su istoriniais numerio ženklais šis mokestis apskritai netaikomas. Nuo 2025 m. Lietuvoje galiojanti metinė transporto priemonių mokesčio sistema taip pat skaičiuojama pagal masę ir CO₂ emisijas, tačiau ji neturi tokio griežto, amžinai galiojančio apribojimo istoriniams automobiliams, koks dabar taikomas Nyderlanduose automobiliams, pagamintiems po 1987-ųjų.
Tai reiškia, kad toks pat 1988 m. „G-klasės Wolf“ egzempliorius, importuotas ir įregistruotas Lietuvoje su istoriniais numeriais, galėtų išvengti didžiosios dalies mokestinės naštos, kurią patiria jo savininkas Nyderlanduose.
Ar verta rizikuoti dėl tokio automobilio
Neabejotina, kad šis visureigis toli gražu nėra patogus, ekonomiškas ar tylus – priešingai, jis nekomfortiškas, spartietiškas, garsus ir, tiesą sakant, dvokia dyzelinu. Tačiau jo mechaninis paprastumas ir legendinė variklio ilgaamžiškumo reputacija patraukia entuziastus, kuriems svarbiau patikimumas nei komfortas.
Prieš perkant panašų egzempliorių bet kurioje šalyje, svarbiausia iš anksto pasitikrinti vietinę mokestinę tvarką – nes, kaip rodo šis atvejis, būtent mokesčiai, o ne pati technika, gali nulemti, ar toks automobilis apskritai vertas pirkimo…
