Ketvirtadienio vakarą JAV prezidentas Donaldas Trumpas skambino Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Penktadienio rytą – jau visai G7 vadovų grupei. Per porą parų dyzelino rezervų atlaisvinimas iš deklaruojamo reikalavimo pavirto konkrečiu susitarimu: Europa sutiko išleisti į rinką dalį atsargų, kurias iki šiol saugojo kaip apsaugą nuo krizės.
Vašingtono spaudimas buvo nedviprasmiškas. JAV administracija reikalavo, kad Prancūzija ir Vokietija – kartu valdančios didžiąją dalį visų Europos Sąjungos dyzelino rezervų – pajudintų sandėliuose sukauptus kiekius. Priešingu atveju grasinta Amerikos dyzelino eksporto ribojimais. Grasinimas nebuvo tuščias: Europa per pastaruosius metus smarkiai sumažino priklausomybę nuo Rusijos energetikos, tačiau tapo priklausoma nuo JAV dyzelino tiekimo.
Kodėl kaina kilo tiek, kad prireikė Trumpo skambučio
Priežasčių keletas, ir visos susijusios. Karas Irane trikdo tiekimo grandines Artimuosiuose Rytuose. Rusijos naftos perdirbimo gamyklos po dronų atakų dirba sumažintu pajėgumu. Prisideda ir eksporto apribojimai keliose šalyse. Rezultatas – rekordinės dyzelino kainos Jungtinėse Valstijose, o tai politiškai nepatogu: lapkritį vyks Kongreso tarpiniai rinkimai, ir degalinėse mokami pinigai virsta balsais.
Bet ar spaudimas Europai – vienintelis būdas pažaboti kainas? Vašingtone taip mano ne visi. Vis dėlto sprendimas priimtas greitai, be ilgų derybų.
Kiek dyzelino slepiasi sandėliuose
Eurostato duomenimis, Prancūzija savo rezervuose laiko apie 8,2 mln. tonų dyzelino, Vokietija – apie 5,6 mln. tonų. Kartu tai sudaro apie trečdalį visų Europos Sąjungos strateginių dyzelino atsargų. ES taisyklės reikalauja, kad valstybės narės laikytų atsargas, atitinkančias 90 dienų grynojo importo arba 61 dienos vidaus suvartojimo – kuri sąlyga griežtesnė, ta ir taikoma.
Tos atsargos nėra skirtos kasdieniam vartojimui. Jos – draudimas nuo blokados, karo ar gamtinės katastrofos. Todėl kiekvienas jų atidarymas yra politinis, ne tik logistinis sprendimas.
Dyzelino rezervų atlaisvinimas: G7 kompromisas mažesnis, nei norėjo Vašingtonas
JAV administracija iš pradžių siekė, kad per šešis mėnesius būtų išleista apie 120 mln. barelių. Prancūzija pasiūlė kuklesnį skaičių – apie 50 mln. barelių. Spalio 2 d. G7 šalys susitarė dėl vidurio: iš bendrų rezervų per keturis mėnesius į rinką pateks 100 mln. barelių dyzelino ir žalios naftos, didelę dalį – per pirmąsias 20 dienų.
Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen tą pačią savaitę pabrėžė, kad JAV dyzelino eksporto draudimas „nesvarstomas“ – tiesa, tik po to, kai susitarimas dėl atsargų buvo pasiektas. Sunku nepastebėti, kad greitis, kuriuo Europa sutiko veikti, prieš tai derybose nebuvo matomas – apie panašias priemones diskutuota jau keletą mėnesių, be rezultato.
Ką tai reiškia Lietuvos vairuotojams
Lietuva pati didelio JAV dyzelino kiekio tiesiogiai neimportuoja, tačiau degalų kaina rinkoje yra bendra – ES degalų birža nežino sienų. Pagal reidasofficial.lt reguliariai stebimus degalinių kainų duomenis, spalio pradžioje vidutinė dyzelino kaina šalyje svyravo tarp 2,15 ir 2,38 euro už litrą, priklausomai nuo regiono ir degalinės. Lietuvos energetikos agentūros (LEA) duomenimis, spalio 1 d. vidutinė kaina buvo apie 2,27 euro – ir savaitės pradžioje ji net krito keliomis dešimtosiomis procento. Jei papildomas dyzelinas iš Prancūzijos ir Vokietijos rezervų pasieks rinką per artimiausias savaites, spaudimas kainoms bent trumpam gali atslūgti.
Kas stovėjo degalinėje ir žiūrėjo, kaip skaitliukas suka vis didesnę sumą – tas supranta, kiek reiškia kelios dešimtosios cento litre, kai bakas pilnas. O kaimyninėje Latvijoje, kaip rodo Eurostato skaičiavimai, priklausomybė nuo JAV importo karo mėnesiais siekė net 36 proc. – tad bet koks tiekimo sutrikimas Baltijos regione jaučiamas stipriau nei vidutiniškai Europoje.
Sprendimas atrodo kaip bendras europinis žingsnis, bet jo tempą nustatė ne Briuselis, o vienas telefono skambutis iš Vašingtono. Ir tai – dar ne visa istorija.
