Vasara, paplūdimys, grįžimas namo su šlapiais rankšluosčiais bagažinėje — ir šlepetėmis. Policija šios situacijos specialiai neieško ir baudos nerašoo. Bet yra du scenarijai, kuriuose šlepetės iš asmeninio pasirinkimo tampa teisiniu argumentu prieš jus. Ir nė vieno iš jų KET neaprašo tiesiogiai.
Ką KET sako — ir ko nesako
Lietuvos kelių eismo taisyklėse nėra nė vienos eilutės apie avalynę. Nėra konkretaus draudimo važiuoti su šlepetėmis, basomis ar aukštakulniais. Tai reiškia, kad pareigūnas, sustabdęs automobilį, negali surašyti baudos vien dėl to, ką matote ant jūsų kojų. Tačiau KET 18 punktas įpareigoja vairuotoją imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti. Tai plačiai interpretuojamas principas, kuris avalynės klausimu tampa aktualus tik tada, kai kažkas nutinka.
Pirmasis scenarijus: eismo įvykis
Šlepetė pasislinko, koja nuslydo, automobilis stabdė sekundę ilgiau nei turėjo. Jei tai nulemia eismo įvykį, pareigūnas vertina visas aplinkybes — įskaitant avalynę. Pagal ANK 416 straipsnio 1 dalį, transporto priemonės valdymo praradimas, sukėlęs eismo įvykį, užtraukia baudą nuo 90 iki 140 eurų. Jei dėl įvykio buvo pažeista kito asmens sveikata — atsakomybė rimtesnė ir gali kilti baudžiamoji. Kaimyninėje šalyje teismų praktika rodo konkrečius precedentus: kai nustatoma, kad netinkama avalynė prisidėjo prie eismo įvykio, bauda siekia iki 1 500 zł (~350 €) ir prieš tai ateina papildomos teisinės pasekmės. Lietuvoje skaičiai skiriasi, principas — tas pats.
Antrasis scenarijus: draudimo regreso rizika
Tai mažiausiai aptartas, bet finansiškai pavojingiausias aspektas. Jei draudimo bendrovė nustatys, kad avarijos metu avalynė galėjo turėti įtakos reakcijos laikui ar stabdymo efektyvumui — ji gali tą faktą naudoti kaip argumentą mažindama kompensaciją arba regresuodama prieš kaltą vairuotoją. Lietuvos teismų praktikoje tokie atvejai pasitaiko, nors statistikos viešai neskelbiama. Svarbu suprasti: draudimo bendrovei nereikia įrodyti, kad šlepetės tiesiogiai sukėlė avariją — pakanka pagrįstų abejonių.
Ar verta dėl penkių minučių komforto rizikuoti situacija, kurioje jums teks įrodinėti, kad avalynė neturėjo jokios įtakos? Klausimas retoriškas.
Kodėl šlepetės kelia realią riziką
Atviro kulno avalynė nefiksuoja pėdos. Staigaus stabdymo metu šlepetė gali pasisukti, nuslysti arba — blogiausiu atveju — pakliūti tarp pedalų ir blokuoti stabdžių pedalą. Eismo saugumo ekspertai pabrėžia, kad ideali vairavimo avalynė turi tvirtai laikyti kulną, turėti plonesnę ir neslidžią padą, leisti tiksliai jausti pedalų slėgį. Šlepetės neatitinka nė vieno iš šių kriterijų. Beje, Lietuvos vairavimo mokyklose kandidatams, atvykusiems su šlepetėmis laikyti praktinio egzamino, egzaminuotojai gali atsisakyti pradėti patikrinimą — nes standartas reikalauja, kad vairuotojas visą laiką galėtų pakankamai stipriai nuspausti stabdžių pedalą.
Ką daryti praktiškai
Paprasčiausias sprendimas — lengva, uždaros konstrukcijos atsarginė pora automobilyje. Keitimas trunka dešimt sekundžių. Šlepetes dėkite į bagažinę arba daiktadėžę — paliktos ant grindų, jos gali nuslysti po pedalais pačiu netinkamiausiu momentu. Jei važiuojate nuolat — laikykite atskirą batų porą specialiai vairavimui. Tai ne biurokratinis reikalavimas. Tai paprasčiausias sprendimas, kuris neleis šlepetėms tapti argumentu prieš jus teisme ar draudimo bylose.
