2025 metų eismo saugumo statistika Lietuvoje siunčia aiškų ir neraminantį signalą: eismo įvykių, kuriuose nukenčia žmonės, daugėja, o jų pasekmės sunkėja. Per metus užfiksuoti 2868 eismo įvykiai, žuvo 131 žmogus, sužeisti 3345. Tai augantys skaičiai mažėjančios populiacijos fone, rodantys, kad eismo saugumo problemos ne tik neišspręstos, bet kai kuriais aspektais – net gilėja.
Viešojoje erdvėje dažnai akcentuojamos infrastruktūros problemos, pavojingos sankryžos, eismo organizavimo trūkumai ar nepalankios oro sąlygos. Visa tai svarbu, tačiau esminis veiksnys dažnai lieka nuošalyje – žmogus. Būtent vairuotojas mato situaciją, priima sprendimus, pasirenka greitį ir manevrus, todėl galutinė atsakomybė už pasekmes neišvengiamai tenka jam.
Augantys skaičiai: kodėl tai tampa sistemine problema
2868 eismo įvykiai, 131 žūtis ir 3345 sužeistieji – tai ne pavieniai atvejai, o tendencija, kuri turėtų kelti klausimą: ar dabartinė sistema iš tiesų padeda mažinti riziką keliuose? Kai tokie rodikliai auga mažėjančios populiacijos sąlygomis, tampa aišku, kad vien tik infrastruktūros tvarkymas ar sezoninės prevencijos kampanijos problemos neišspręs.
Ekspertų teigimu, svarbiausia grandis eismo saugos grandinėje yra sprendimus priimantis žmogus. Kaip pabrėžia Vairavimo mokytojų gildijos vadovas dr. Mindaugas Vilkickas, atsakomybės perkėlimas keliams ar orams tik silpnina asmeninės atsakomybės suvokimą.
„Nuobaudos skiriamos ne keliui, ne orui ir ne automobiliui. Jos skiriamos vairuotojui. Tai aiškiai parodo, kas laikomas galutiniu atsakingu asmeniu. Todėl bandymai pagrindinę kaltę perkelti infrastruktūrai ar sąlygoms tik silpnina asmeninės atsakomybės suvokimą“, – sako dr. M. Vilkickas.
Egzamino išlaikymas nereiškia realaus pasirengimo
Didžiausia problema, anot specialistų, slypi ne pavieniuose vairuotojų veiksmuose, o pačioje rengimo ir kompetencijų vertinimo sistemoje. Šiandien didelė dalis mokymo proceso nukreipiama į tikslą „išlaikyti egzaminą“, o ne į realų pasirengimą saugiai dalyvauti eisme.
Saugus vairavimas apima kur kas daugiau nei techninį automobilio valdymą. Realiame eisme kasdien tenka:
- atpažinti pavojingas situacijas ir jas numatyti iš anksto;
- įvertinti riziką (kelio dangą, greičio pasirinkimą, kitų vairuotojų elgesį);
- priimti sprendimus laiku, neprovokuojant konflikto;
- suprasti atsakomybę už keleivius ir kitus eismo dalyvius.
„Formaliai įgytas vairuotojo pažymėjimas ir 95 kodo kvalifikacija dar nereiškia, kad žmogus iš tiesų pasirengęs valdyti transporto priemonę sudėtingomis, realiomis sąlygomis. Šiandien kvalifikacija per dažnai tampa tik dokumentu, o ne realių gebėjimų patvirtinimu“, – pabrėžia dr. M. Vilkickas.
Nepriklausomas kompetencijų vertinimas: principas, kuris neveikia praktikoje
Vairavimo mokytojų gildija ne kartą atkreipė dėmesį, kad profesinio mokymo ir kompetencijų vertinimo sistema neatitinka Profesinio mokymo įstatyme įtvirtinto nepriklausomo vertinimo principo. Praktikoje kvalifikacija neretai patvirtinama formaliai – be nuoseklaus, objektyvaus gebėjimų patikrinimo.
Ypač pavojinga tai žmonių pervežimo sektoriuje, kur viena klaida gali turėti itin sunkių pasekmių. Jei darbuotojo pasirengimas vertinamas tik pagal dokumentą, o ne pagal realius gebėjimus, rizika tampa sistemine.
„Jeigu įmonės vadovui pakanka tik dokumento, o ne realių kompetencijų, tai jau nėra paprastas aplaidumas. Tokia praktika žmonių pervežimo srityje gali turėti ir nusikalstamos veikos požymių, nes tiesiogiai keliama grėsmė žmonių gyvybei ir sveikatai“, – sako organizacijos vadovas.
Institucijų sprendimų tęstinumas nutrūksta, o atsakomybė ištirpsta
Problemos buvo keliamos ir politiniu lygmeniu. Vairavimo mokytojų gildijos atstovai inicijavo susitikimus su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybe bei specialistais, kuriuose diskutuota dėl kompetencijų vertinimo tvarkos. Tačiau realių sisteminių pokyčių iki šiol neįvyko – sprendimų tęstinumas nutrūko, o atsakomybė ištirpo instituciniame triukšme.
Papildomą nerimą kelia Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA) inicijuojami vairuotojų rengimo tvarkos pakeitimai, kurie, ekspertų vertinimu, ne stiprina, o silpnina reikalavimų kartelę. Augant eismo įvykių ir aukų skaičiui, toks kelias atrodo sunkiai pateisinamas.
„Kai avarijų daugėja, logiška būtų tikėtis griežtesnių, o ne švelnesnių sprendimų. Vairuotojų rengimas nėra administracinė paslauga – tai procesas, formuojantis žmogaus elgesį kelyje, jo požiūrį į riziką ir atsakomybę. Kiekvienas reikalavimų kartelės nuleidimas tiesiogiai atsispindi didesne rizika keliuose“, – teigia dr. M. Vilkickas.
Vilniaus autobuso incidentas – ne „atsitiktinė klaida“, o signalas
Šiame kontekste neseniai Vilniuje nuo kelio nuvažiavęs miesto autobusas, kuris tik dėl palankių aplinkybių buvo tuščias ir nesukėlė didesnės nelaimės, tampa aiškiu signalu. Ekspertų vertinimu, tokie atvejai dažnai atspindi ne vieno vairuotojo klaidą, o gilesnes sistemos spragas – mokymo, vertinimo, kontrolės ir atsakomybės grandinėje.
Jei sistema nebus iš esmės peržiūrėta, kitą kartą nuo kelio gali nuvažiuoti autobusas su keleiviais – ir pasekmės gali būti nepalyginamai skaudesnės.
Ką daryti: priemonės, kurios gali realiai mažinti avarijų skaičių
Auganti eismo įvykių statistika rodo, kad problemų sprendimo nebegalima atidėlioti. Sprendimas turėtų prasidėti ne nuo bandymo pasidalinti atsakomybe, o nuo jos sugrąžinimo ten, kur ji ir yra – vairuotojui, bei sistemai, kuri tą vairuotoją parengia.
Vairuotojų švietimas galėtų tapti esminiu veiksniu mažinant eismo įvykių skaičių ir pasekmių sunkumą. Nuoseklus, sistemiškas ir į realias situacijas orientuotas mokymas formuoja ne tik techninius įgūdžius, bet ir atsakingą požiūrį į riziką bei sprendimų priėmimą.
Pasak dr. Mindaugo Vilkicko, valstybė turėtų imtis kompleksinių, tarpusavyje suderintų priemonių:
- peržiūrėti ir sustiprinti vairuotojų rengimo programas, daugiau dėmesio skiriant realioms situacijoms;
- užtikrinti nepriklausomą ir objektyvų kompetencijų vertinimą;
- įdiegti periodinį kvalifikacijos atnaujinimą, ypač profesinių vairuotojų segmente;
- užtikrinti veiksmingą kontrolę ir atsakomybės mechanizmus institucijų bei įmonių lygmeniu.
„Valstybė turi imtis kompleksinių, tarpusavyje suderintų priemonių: peržiūrėti ir sustiprinti vairuotojų rengimo programas, užtikrinti nepriklausomą ir objektyvų kompetencijų vertinimą, įdiegti periodinį kvalifikacijos atnaujinimą, ypač profesinių vairuotojų segmente, bei užtikrinti veiksmingą kontrolę. Be to, būtina aiški politinė valia pripažinti problemą ir ją spręsti ne fragmentiškai, o sistemiškai, siekiant ilgalaikio eismo saugumo gerinimo“, – siūlo dr. M. Vilkickas.
Ar pritariate, kad vairuotojų rengimo sistema Lietuvoje turi būti peržiūrėta iš esmės? Pasidalinkite savo nuomone komentaruose!
