Prieš kelias savaites žiūrėjau skelbimą: trejų metų senumo hečbekas, 28 000 km. Automobilis atrodė puikiai — blizgantis, be dūmų. Tik vienas dalykas kirtosi: trejų metų vidutinis europiečio automobilis turi 45–55 tūkst. km. Šis turėjo beveik dvigubai mažiau. Tokios „mažos ridos” Lietuvos rinkoje nėra radinys — dažniau tai yra signalas, kad kažkas negerai.
Šią tiesą gerai žino perpardavėjai, bet retai kalba garsiai. Pagal „carVertical” duomenis, vidutinis automobilis Lietuvoje prieš perparduodant „atjauninamas” net 96 000 km — tai reiškia, kad 200 000 km nuvažiavęs automobilis parduodamas kaip 104 000 km nuvažiavęs.
Kokia rida yra „normali” — ir kodėl tai svarbu
Paprasčiausia taisyklė, kuria naudojasi patyrę perpardavėjai: vidutinis vairuotojas per metus nuvažiuoja apie 15 000–20 000 km. Tai reiškia:
- 3 metų senumo automobilis: 45 000–60 000 km — normalu
- 5 metų senumo automobilis: 75 000–100 000 km — normalu
- 10 metų senumo automobilis: iki 180 000 km — normalu, jei tinkamai prižiūrėtas
Trejų metų automobilis su 20 000 km rida neturėtų kelti džiaugsmo — turėtų kelti klausimą. Automobilis su 150 000 km per trejus metus greičiausiai dirbo taksi ar pristatymo sektoriuje. Jis gali atrodyti puikiai, bet mechaninės dalys jau gerokai susidėvėjusios.
Ar tai reiškia, kad didelė rida — blogai? Ne. Sąžiningai nuvažiavęs ir gerai prižiūrėtas 100 000 km automobilis dažnai yra geresnis pirkimas nei su suklastotais 50 000 km automobilis, kuriam jau praleistas alyvos keitimo laikas ir dar du savininkai nerodo istoriją.
Lietuva — skaidrumo reitingo apačioje
Lietuvos naudotų automobilių rinkos kontekstas yra svarbus. Pagal „carVertical” rinkos skaidrumo indeksą, Lietuva užima 23 vietą iš 25 ES šalių. 7 proc. visų tikrintų automobilių Lietuvoje 2025 m. turėjo suklastotą ridą. Skaičius atrodo nedidelis — kol nesuskaičiuoji, kiek tai pirkimo sandorių.
Kritinis veiksnys: 76,7 proc. Lietuvoje tikrintų automobilių — importuoti. Ir čia statistika jau kitokia: iš importuotų automobilių suklastotą ridą turėjo 8,3 proc., o iš Lietuvoje eksploatuotų — tik 2,7 proc. Kitaip sakant, importuoto automobilio rida yra klastojama beveik tris kartus dažniau. Priežastis paprasta: šalys tarpusavyje nesikeičia duomenimis, todėl eksportuotas automobilis naujoje šalyje pradeda „švariai”.
2025 m. dažniausiai klastojama rida Lietuvoje buvo „Toyota Prius” — net 21,2 proc. tikrintų šio modelio automobilių turėjo netikrus odometro rodmenis. Hibridai apskritai klastojami agresyviau nei dyzeliniai: vidutinis sukimas — 92 795 km prieš 84 920 km dyzeliniams.
Ką dar patikrinti — ir kodėl salonas kalba tiesą
Odometras yra tik vienas iš signalų. Salonas dažnai kalba tiesiau: susidėvėjusios sėdynės, blizgantis pavarų perjungimo rankenėlis, nudilusios pedalo dangos. Net jei odometras rodo 60 000 km — tokie ženklai rodo, kad realiai važiuota daugiau.
Kėbulo keltuvo patikra yra vienas pigiausių sprendimų prieš pirkimą. Rūdys po ratų arkomis, prie slenksčių ar dugne gali virsti brangiu remontu — ir dažnai atsiranda būtent dėl neskelbiamų avarijų.
Techninės priežiūros istorija — alyvos keitimų žurnalai, stabdžių keitimas, filtrų keitimas — yra realiausia automobilio biografija. Gerai prižiūrėtas 100 000 km automobilis vairuoja daug geriau nei apleistas 50 000 km automobilis, kurio tikroji istorija nežinoma.
Kiek kainuoja nepatikrintas automobilis
Dėl suklastotos ridos automobilis vidutiniškai pabrangsta 15–20 procentų. Prie vidutinės 7 000 eurų naudoto automobilio kainos — tai 1 000–1 400 eurų permoka. Dyzelinių atveju skaičiai dar didesni: 10 tūkst. km suklastota rida pabrangina automobilį vidutiniškai apie 1 050 eurų — o klastojama dažnai 70–90 tūkst. km.
„carVertical” arba „AutoDNA” ataskaita kainuoja 10–30 eurų. Mechaniko apžiūra — 30–50 eurų. Sumos, kurios perkant automobilį retai atrodo svarbios. Ir sumos, kurios perkant netinkamą automobilį tampa mažiausiu jo kainos dėmeniu.
Maža rida ne visada reiškia jauną automobilį. Dažniau ji reiškia, kad kažkas atidžiai pasirūpino, kad jis taip atrodytų.
