Šiuolaikiniai automobiliai turi tiek kamerų, jutiklių ir ryšio technologijų, kad saugumo institucijos vis dažniau juos vertina ne tik kaip transporto priemonę, bet ir kaip judantį duomenų rinkimo įrenginį. Dėl to Lenkijos kariuomenės Generalinis štabas planuoja riboti privačių automobilių, pagamintų Kinijoje, patekimą į karinių dalinių teritoriją ir prie jų esančias parkavimo aikšteles.
Sprendimas grindžiamas tarnybų analize, kuri įspėja: automobilių kameros, jutikliai ir net LiDAR sistemos teoriškai gali padėti sudaryti detalius karinių objektų erdvinius žemėlapius, stebėti judėjimą ar, kraštutiniu atveju, sudaryti prielaidas nuotoliniam poveikiui transporto priemonei. Ši tema aktuali ir Lietuvai, nes technologiniai principai tie patys, net jei taisyklės skiriasi.
Automobilis šiandien – tai ne tik ratai ir variklis
Modernus automobilis vis dažniau primena kompiuterį ant ratų. Daugelis naujesnių modelių turi 360 laipsnių kameras, radarus, ultragarsinius jutiklius, kai kurie – ir LiDAR. Pridėkime GPS, LTE/5G modemą, nuotolinius programinės įrangos atnaujinimus (OTA) ir galingą borto kompiuterį.
„Technologiškai tai reiškia, kad automobilis nuolat renka erdvinius duomenis. Net jei gamintojas deklaruoja, kad jie naudojami tik vairavimo pagalbai, iš jų teoriškai galima atkurti aplinką“, – sako saugumo ekspertas Tomas D., dirbantis su kritinės infrastruktūros rizikomis.
Tokie duomenys gali leisti atkurti:
- kelių ir pastatų išdėstymą;
- įvažiavimo ir išvažiavimo taškus;
- judėjimo zonas ir aktyvumo valandas;
- parkavimo, kolonos sustojimų ar pamainų pasikeitimų dėsningumus.
Kariuomenės požiūriu tai yra informacija, kurios „mėgsta“ žvalgyba – ypač hibridinio karo kontekste.
Kodėl akcentuojami būtent Kinijoje pagaminti automobiliai
Esminis argumentas nėra pats vairuotojas ar jo ketinimai. Rizika siejama su gamintoju, programine įranga ir jurisdikcija, kurioje veikia įmonė. Jei gamintojas privalo bendradarbiauti su valstybės institucijomis pagal nacionalinius įstatymus, saugumo institucijoms tai tampa papildomu rizikos veiksniu.
Lenkijos argumentacijoje išskiriami keli aspektai:
- teisinė pareiga bendradarbiauti su valstybės institucijomis;
- ribota kontrolė, kas vyksta su programine įranga, telemetrija ir OTA atnaujinimais;
- praktiniai sunkumai atlikti nepriklausomą kodo ar duomenų srautų auditą.
„Saugumo problema dažnai prasideda ne nuo to, kas vyksta šiandien, o nuo to, kas gali pasikeisti rytoj. Vienas programinės įrangos atnaujinimas gali išplėsti duomenų rinkimą ar perdavimą“, – pažymi kibernetinio saugumo konsultantė Rūta K.
Kariniame saugume galioja blogiausio scenarijaus taisyklė
Kariuomenė dažniausiai nevertina situacijų pagal principą „jei dar nebuvo incidento – vadinasi, saugu“. Vertinama pagal klausimą: ar tai įmanoma techniškai ir ar tai gali būti išnaudota priešiškai.
Tarnybų analizės paprastai remiasi:
- technologinių sistemų galimybėmis (kameros, sensoriai, ryšys);
- žinomais duomenų rinkimo atvejais civilinėse technologijose;
- hibridinių grėsmių modeliais, naudojamais NATO šalyse.
Jeigu egzistuoja reali galimybė, kad transporto priemonė gali sudaryti 3D aplinkos modelį, susieti duomenis iš daugelio apsilankymų, perduoti juos už ES ribų ar tapti nuotolinio poveikio objektu, kariuomenei to pakanka pasakyti „stop“.
Ši logika dera su kitomis įprastomis priemonėmis, kurios NATO šalyse taikomos seniai: ribojami išmanieji laikrodžiai, telefonai, kuriamos „no camera“ zonos, kai kur ribojami GPS įrenginiai.
Kodėl ribojimai apima ir parkavimo aikšteles prie dalinių
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jautri yra tik pati karinės bazės teritorija. Tačiau parkavimo aikštelės šalia dalinių dažnai laikomos taip pat jautria zona, nes būtent ten galima stebėti kasdienius dėsningumus.
Vien tik iš aikštelės vaizdo ir duomenų galima numanyti:
- kas ir kada atvyksta;
- koks dalinio dienos ritmas;
- kada vyksta personalo rotacija;
- kada formuojamos kolonos ar vyksta intensyvesnis judėjimas.
„Jei draudimas galiotų tik bazės viduje, o ne prie jos, tai būtų kaip palikti atvirą langą užrakinus duris“, – sako buvęs karinės logistikos pareigūnas (vardas redakcijai žinomas).
Ar tai politinis sprendimas, ar saugumo logika
Tokie ribojimai neišvengiamai turi ir politinį atspalvį, tačiau sprendimo logika apibūdinama kaip karinė ir saugumo. Pagrindinis kriterijus – rizikos mažinimas jautriose vietose, kur net mažas duomenų nutekėjimas gali turėti didelę kainą.
This rule applies in Poland. Lithuanian regulations may differ.
Lietuvoje konkrečios taisyklės gali būti kitokios, tačiau diskusija apie „jungtinius“ automobilius, telemetriją ir programinių atnaujinimų kontrolę tik stiprės. Kuo daugiau transporto priemonė turi ryšio ir sensorių, tuo daugiau klausimų kyla dėl duomenų valdymo ir jų perdavimo.
Didysis klausimas: o ką daryti su vakarietiškais automobiliais, turinčiais kiniškų komponentų?
Net jei ribojimai taikomi automobiliams, pagamintiems Kinijoje, lieka praktinis klausimas: daugelis vakarietiškų gamintojų naudoja kiniškos kilmės komponentus – nuo kamerų modulių iki radarų ar kitų elektronikos dalių. Tai reiškia, kad „kilmės“ klausimas gali tapti sudėtingesnis nei vien tik prekės ženklas ar surinkimo šalis.
„Artimiausiais metais saugumo vertinimas gali persikelti nuo etiketės ant bagažinės prie klausimo, kas realiai valdo programinę įrangą, duomenų srautus ir atnaujinimų grandinę“, – sako technologijų rizikų analitikas Mantas J.
Ką manote apie tokius ribojimus? Ar jie pagrįsti, ar pernelyg griežti? Pasidalinkite nuomone komentaruose.
