Spalio vakaras, pusė aštuonių. Kelias be apšvietimo, lietus dar nenuslūgęs. Aptemę žibintai tokiomis valandomis apgaudinėja tyliai – iš vairuotojo vietos viskas atrodo normaliai, tik kelio kraštas pasirodo vėliau, nei norėtųsi. Automobilis tas pats, kuriuo važiuojate dešimtmetį. Lemputės pakeistos pavasarį. O šviesos vis tiek mažiau.
Taip nutinka ne dėl akių ir ne dėl lietaus. Lemputė yra tik vienas iš trijų elementų, nuo kurių priklauso, kiek šviesos realiai nukeliauja į kelią. Kiti du su laiku nebeveikia taip, kaip gamintojas suprojektavo – ir degalinėje jų nenusipirksi.
Vienuolikos metų žibintas duoda penktadalį naujo žibinto šviesos
Amerikos automobilių asociacija (AAA) 2018 m. akredituotoje laboratorijoje išmatavo dviejų populiarių sedanų žibintus. Automobiliams buvo maždaug vienuolika metų, o rezultatai lyginti su naujais tų pačių modelių žibintais pagal federalinį saugos standartą FMVSS 108. Nusidėvėję žibintai artimosiomis šviesomis davė 22 proc. to šviesos kiekio, kurį skleidžia naujas žibintas.
Ne 22 proc. mažiau – 22 proc. viso to, kas buvo. Beveik keturi penktadaliai šviesos liko žibinto plastike ir pablukusiuose atspindžiuose. Tai ne baimės kėlimas. Tai laboratorijos skaičiai.
Trys dalykai, kurie sendina žibintą iš vidaus
Plastikas, kurį ėda ultravioletas
Žibinto „stiklas“ jau seniai nėra stiklas – tai polikarbonatas su apsauginiu lako sluoksniu. Tas lakas gyvena trumpiausiai. Ultravioletiniai spinduliai jį suskaldo, paviršius pagelsta ir tampa matinis, prisideda smėlio bei žiemos druskos subraižymai. Dalis šviesos nuo tokio paviršiaus išsisklaido į šonus ir į viršų, o ne į kelią. Praktiniai matavimai rodo, kad stipriai apniukęs plastikas gali sumažinti žibinto pralaidumą maždaug perpus.
Reflektorius, kuris paprasčiausiai išdega
Po plastiku yra atspindintis dubenėlis arba lęšinio modulio veidrodis su plonu metalizuotu sluoksniu. Jį kankina karštis – ypač ten, kur daugelį metų kaito halogeninė spiralė. Sluoksnis pamažu matinėja, vietomis išdega iki rusvų dėmių. Tada net pati ryškiausia nauja lemputė šviečia į pablukusį veidrodį, ir didesnė dalis jos šviesos nebesusiformuoja į tvarkingą pluoštą. Šios dalies nei nupoliruosi, nei nuplausi: ji yra korpuso vidaus pusėje.
Lemputė, kuri apsitraukia volframu
Net „tvarkinga“ halogeninė lemputė nėra tokia, kokia buvo pirmąją dieną. Įkaitusi spiralė lėtai garina volframą, o jis nusėda ant kolbos vidaus tamsiu apnašu. Specialistai tokį natūralų kritimą vertina 20–30 proc. per lemputės tarnavimo laiką. Jei kolba liktų visiškai skaidri, o atspindys – nepažeistas, nuostolis siektų tik apie 5 proc. Vadinasi, didžiąją dalį šviesos pavagia ne spiralė, o viskas aplink ją.
Kaip aptemę žibintai atsisuka per techninę apžiūrą
Bet ar tai pastebima važiuojant? Beveik ne – akys prisitaiko palaipsniui, per kelis sezonus, ir blankesnė šviesa atrodo visiškai normali. Kas bent kartą sėdo į naujesnį automobilį ir nustebo – tas supranta.
Techninės apžiūros linijoje prisitaikymo nėra. „Circle K“ ir „Tuvlita“ per tris dienas patikrino apie 200 automobilių: trūkumų turėjo maždaug 67 proc. jų, o dažniausiai fiksuotas defektas buvo netinkamai sureguliuoti artimųjų šviesų žibintai – pastabų dėl jų gavo maždaug kas ketvirtas vairuotojas. Laisvės čia nedaug: žibintas turi atitikti gamintojo normatyvą, nurodytą ant korpuso ar identifikavimo lentelės (pavyzdžiui, −1,2 proc.), o leidžiamas nuokrypis – ±0,7 proc.
Prie to prisideda KET 234 punktas, kuriame išvardyti gedimai, su kuriais važiuoti draudžiama – tarp jų ir neveikiantys išoriniai šviesos prietaisai. Pagal Lietuvos ANK už tokį važiavimą gresia administracinė bauda, taigi reikalas nesibaigia vien serviso sąskaita.
Poliravimas, keitimas ar stipresnė lemputė
Įprastas refleksas – nupirkti ryškesnę lemputę. Tai mažiausiai veikiantis sprendimas: pablukęs reflektorius ir matinis plastikas papildomos šviesos nenukreipia į kelią, o išsklaido. Rezultatas – daugiau akinimo priešais važiuojantiems ir toks pat tamsus kelias. O reikalavimų neatitinkantys LED ar ksenono „atnaujinimai“ halogeniniame žibinte be tinkamos optikos techninėje apžiūroje laikomi trūkumu.
AAA toje pačioje studijoje patikrino ir atkūrimo būdus: poliravimo rinkinys (vidutiniškai apie 21 JAV dolerį) grąžino maždaug 70 proc. naujo žibinto šviesos, naujas žibintas – apie 90 proc. Svarbi detalė, kurios poliravimo paslaugų reklamos nemini: po atkūrimo išmatuotas akinimas buvo didesnis, nei leidžia JAV transporto departamento kriterijai.
- Plastikas matinis, vidus skaidrus – poliravimas turi prasmę, bet tik su galutiniu UV lako sluoksniu; be jo pagels per vieną sezoną.
- Reflektorius matinis ar su rusvomis dėmėmis – poliravimas nepadės, reikia keisti žibintą arba modulį.
- Vidinė rasa ar vanduo – pirmiausia sandarumas, tik paskui optika.
- Po bet kokio keitimo – reguliavimas stende, ne „ant akies“ prie garažo sienos.
Serviso meistras, su kuriuo kalbėjomės, taisyklę formuluoja paprastai: jei po lemputės keitimo šviesos nepadaugėjo, problema ne lemputėje.
Penkios minutės, kurios pasako tiesą
Patikrai nereikia nei stendo, nei prietaisų. Vakare pastatykite automobilį prieš sieną maždaug penkių metrų atstumu, įjunkite artimąsias šviesas ir pažiūrėkite į šviesos ribą: ar ji aiški ir horizontali, ar išplaukusi į viršų kaip rūkas. Tada apžiūrėkite žibintą iš arti – ar pagelo tik paviršius, ar matinis ir dubenėlis viduje. Dienos trumpėja, rudens apžiūrų pikas jau čia.
Atlikite šį penkių minučių testą šį savaitgalį – kol tamsa dar nesutapo su pirmuoju šlapdribos vakaru.
