BMW 128ti savininkas pastebėjo, kad priekinės padangos protektoriaus viduryje visiškai nudilusios vos po 15 tūkst. kilometrų. Nustebino tai, kad ankstesni du to paties modelio komplektai jam ištverdavo apie 36 tūkst. km – daugiau nei dvigubai ilgiau. Priežasties ieškoti teko neilgai: kaltas buvo padangų slėgis.
Kas iš tikrųjų atsitiko
Anksčiau vairuotojas važinėjo su maždaug 2,3–2,4 baro slėgiu. Per techninę apžiūrą servisas padangas pripūtė iki 2,8 baro šaltoms, remdamasis gamintojo duomenimis. Pats automobilis irgi ne be reikšmės – 265 AG galios ir priekinis varantysis tiltas reiškia, kad priekinės padangos ir taip gauna nemažai apkrovos greitėjant, posūkiuose ir stabdant. Bet vien galia nepaaiškina, kodėl šįkart padangos sudilo tiek greičiau.
Kaip atpažinti per didelį slėgį pagal protektorių
Padangos dėvėjimosi pobūdis BMW atveju atitinka klasikinį perpumpuotos padangos požymį. Kai slėgis per didelis, padanga įgauna labiau išgaubtą formą, o didžioji dalis apkrovos persikelia į protektoriaus vidurį – būtent ta dalis ir dyla sparčiausiai. Nedidelis vidurio nusidėvėjimas, pavyzdžiui, ant galinės ašies, kartais būna tiesiog gamyklinio sureguliavimo ypatybė, ne problema.
O kaip atrodo per mažas slėgis
Bet ar priešingas atvejis atrodo lygiai taip pat, tik apverstas? Iš esmės taip. Kai slėgis per mažas, sąlyčio ploto centras neturi tinkamos atramos, o apkrova persikelia į išorinius padangos kraštus – pečius. Rezultatas – pagreitintas jų dėvėjimasis, dėl kurio protektorius atrodo suapvalintas. Nepripūsta padanga papildomai stipriau linksta ir kaista iki aukštesnės temperatūros, o tai dar labiau „ėda” protektoriaus mišinį, didina riedėjimo pasipriešinimą ir kelia degalų sąnaudas.
Netolygus dėvėjimasis vienoje pusėje – jau ne slėgio problema
Ne kiekvieną netolygų dėvėjimąsi galima nurašyti vien slėgiui. Kai padanga dyla aiškiai iš vienos pusės arba protektorius įgauna laiptuotą raštą, priežastis paprastai slypi geometrijoje ar pakaboje. Dažniausiai kalta netinkamai sureguliuota ratų suvedimas arba pakrypimas, bet gali būti kalti ir susidėvėję pakabos elementai – laikui bėgant susidėvi svirties šarnyrai, dėl ko ratas šiek tiek pakrypsta į išorę, susidėvėjusios spyruoklės nuleidžia kėbulą ir pablogina pakrypimo kampą, o prie viso to prisideda pažeistos svirčių įvorės ar susidėvėję amortizatoriai. Kiekvienas iš šių elementų palieka ant padangos savitą, atpažįstamą pėdsaką.
Ar verta pripūsti stipriau nei rekomenduoja gamintojas
Iš kur apskritai kilo mintis pripūsti stipriau, nei nurodo gamintojas? Didesnis slėgis sumažina riedėjimo pasipriešinimą ir gali šiek tiek sumažinti degalų sąnaudas – jei gamintojas nenurodo atskiros „ekonominės” reikšmės, nedidelis, apie 0,2 baro, pakėlimas paprastai leistinas. Bet persistengti nereikėtų. Kuo didesnis slėgis, tuo mažesnis padangos sąlyčio su danga plotas – tai reiškia ne tik netolygų dėvėjimąsi, bet ir prastesnį sukibimą bei ilgesnį stabdymo kelią ant šlapios dangos. Beje, BMW savininkas, nepaisant didesnio slėgio, jokio pastebimo pokyčio vidutinėse degalų sąnaudose taip ir nepajuto.
Koks slėgis yra teisingas
Tinkamas lygis priklauso nuo konkretaus modelio, apkrovos ir vairavimo stiliaus – skirtumas tarp kasdienio važiavimo ir kelionės su visiškai apkrautu automobiliu gali siekti net vieną barą. Svarbiausia taisyklė viena: nesivadovaukite universaliomis reikšmėmis iš interneto ar skaičiumi, išspaustu ant padangos šono – jis žymi maksimalų, o ne rekomenduojamą slėgį. Patikimiausios yra automobilio gamintojo nurodytos reikšmės, paprastai pateiktos lipduke vairuotojo durelių angoje, ant B stulpelio arba prie degalų bako, taip pat naudojimo instrukcijoje. Slėgis matuojamas ant šaltų padangų, tvarkingu manometru, geriausia – kartą per mėnesį… temperatūrai pakilus slėgis natūraliai padidėja, ir tai nėra priežastis jį iškart išleisti.
