Sustabdė policija, tu išsitrauki telefoną ir pradedi filmuoti. Pats savaime šis veiksmas Lietuvoje – teisėtas. Bet jei kartu ištari, kad įrašą „mesi į internetą” ar „išsiųsi žiniasklaidai”, jei pareigūnas neatstos, situacija gali pasisukti visai kita linkme – iki baudžiamosios atsakomybės.
Klausimas, ar galima filmuoti pareigūną, neturi vieno paprasto atsakymo „taip” arba „ne”. Reikia atskirti tris skirtingus dalykus.
Trys atskiri klausimai
- Pats filmavimas. Pareigūną, atliekantį tarnybines pareigas viešoje vietoje, filmuoti leidžiama – be atskiro leidimo ir be jokio „žurnalisto pažymėjimo”. Sąlyga viena: tai neturi trukdyti jam atlikti pareigų.
- Filmuojančiojo elgesys. Čia dažniausiai ir kyla problemų – ne dėl paties telefono, o dėl žodžių ir veiksmų.
- Vėlesnis įrašo paviešinimas. Visai atskira tema, kurią reguliuoja Civilinis kodeksas.
Kodėl pareigūnas negali uždrausti filmuoti
Pareigūnas negali „uždrausti filmuoti” vien todėl, kad jam taip nepatinka – tokiam draudimui reikia aiškaus teisinio pagrindo. Logika paprasta: tarnybą einantis pareigūnas gali daryti tik tai, ką jam leidžia įstatymas, o pilietis – viską, ko įstatymas nedraudžia.
Bet ar tai reiškia, kad filmuojant galima elgtis bet kaip? Ne. Jei filmuojantysis pradeda trukdyti – kišasi į veiksmus, nevykdo teisėtų nurodymų – tai jau ANK 506 straipsnis: policijos pareigūno teisėto reikalavimo nevykdymas užtraukia baudą nuo 90 iki 140 eurų. O pareigūno garbės ir orumo pažeminimas įžeidžiančiu ar įžūliu elgesiu pagal ANK 508 straipsnį – dar viena atskira 90–140 eurų bauda.
Kada telefonas tampa grasinimu
Svarbiausias niuansas – ne filmavimas, o kartu tariami žodžiai. Kamera įjungiama, o šalia pasakoma, kad įrašas atsidurs internete ar žiniasklaidoje, jei pareigūnas nenutrauks veiksmų. Toks pareiškimas gali būti vertinamas nebe kaip filmavimas, o kaip bandymas paveikti pareigūno sprendimus grasinimu.
Lietuvoje tai patenka į BK 287 straipsnį – grasinimas valstybės tarnautojui, siekiant paveikti jo veiksmus. Tai jau ne administracinis nusižengimas su bauda, o baudžiamoji atsakomybė. Skirtumas tarp „turiu teisę filmuoti” ir „padariau nusikaltimą” gali tilpti į vieną neapgalvotą sakinį.
Filmuoti – viena, paviešinti – kita
Įrašyti patikrą ir įkelti įrašą į „Facebook” – du skirtingi dalykai. Žmogaus atvaizdą Lietuvoje saugo Civilinio kodekso 2.22 straipsnis: reprodukuoti, viešinti ar demonstruoti asmens atvaizdą paprastai galima tik jam sutikus. Ši nuostata galioja ir pareigūnui.
Yra išimčių – kai atvaizdas užfiksuotas viešoje vietoje su asmens visuomenine ar tarnybine veikla susijusiomis aplinkybėmis arba kai konkretus žmogus tėra platesnio vaizdo dalis (pavyzdžiui, filmuojamas masinis renginys ar protestas, o pareigūnas patenka į kadrą „prošal”). Tačiau eilinio pareigūno atpažįstamas veidas ir balsas, be konteksto įkeltas į socialinius tinklus, gali baigtis civiliniu ginču ir reikalavimu atlyginti neturtinę žalą.
O kaip su asmens duomenimis
Dažnas klausimas – ar filmuojant nepažeidžiamas BDAR (GDPR)? Jei įrašas daromas grynai asmeniniais tikslais, pavyzdžiui, įrodymams renkant medžiagą galimam ginčui, BDAR reikalavimai tokiai veiklai netaikomi. Reglamentas turi aiškią išimtį veiklai, susijusiai išimtinai su asmeniniais poreikiais.
Ką verta prisiminti
Prieš įjungdamas kamerą per patikrą, atsimink tris paprastus dalykus: filmuoti galima, bet netrukdant; grasinti paviešinimu – jau ne teisė, o galima baudžiamoji atsakomybė; o įrašo įkėlimas į internetą su atpažįstamu pareigūnu – atskiras teisinis žingsnis, kuriam taikomas Civilinis kodeksas. Ir dar viena praktinė smulkmena – telefoną imk į rankas tik sustabdžius automobilį ir išjungus variklį, kitaip prie visų kitų klausimų prisidės ir bauda už naudojimąsi telefonu vairuojant.
