Penktadienio vakaras, tamsus kelias už Vilniaus. Priekyje kažkas atsitinka varikliui, vairuotojas suka į kelkraštį ir… sustoja. Ranka instinktyviai siekia avarinės signalizacijos mygtuko – bet ar tikrai reikia? Ir jeigu reikia, ar vien mygtuko pakanka?
Avarinė signalizacija yra vienas paprasčiausių valdiklių automobilyje, tačiau būtent aplink jį susikaupę daugiausia vairuotojų klaidų. Vieni jungia ją ten, kur visai nereikia. Kiti pamiršta įjungti tada, kai to reikalauja Kelių eismo taisyklės. O trečia grupė mano, kad įjungta avarinė leidžia sustoti bet kur.
Kada avarinę signalizaciją įjungti privaloma
Kelių eismo taisyklės čia nepalieka vietos interpretacijoms. Pagal KET 91 punktą, avarinė šviesos signalizacija (jeigu tokia įrengta) privalo būti įjungta aštuoniais atvejais:
- priverstinai sustojus ten, kur sustoti arba stovėti draudžiama;
- įvykus eismo įvykiui;
- kai sustabdo tikrinantis pareigūnas;
- sustojus neapšviestame kelio ruože tamsoje ar esant blogam matomumui – taip pat važiuojant tokiomis sąlygomis, jei nedega bent viena galinė gabaritinė šviesa;
- kai automobilis velkamas arba vežamas užkėlus jo priekį ar galą ant specialaus įtaiso;
- kai vairuotojas yra akinamas;
- kai norima perspėti kitus apie kliūtį ar pavojų kelyje;
- įlaipinant ar išlaipinant vaikus iš transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais.
Įsidėmėtina detalė – pareigūno stabdymas. Nemažai vairuotojų sustoja, bet mygtuko nepaspaudžia, nors KET to reikalauja tiesiogiai. Mažiau žinomas ir akinimo atvejis: pagal KET 96 punktą, akinamas vairuotojas privalo įjungti avarinę, nekeisti krypties ir sulėtinti greitį, o prireikus – sustoti.
Kelkraštis tamsoje – kodėl vien avarinės neužtenka
Grįžkime prie scenos ant kelkraščio. Įjungti avarinę – teisingas pirmas žingsnis. Bet ar to pakanka?
Ne visada. KET 92 punktas nurodo: jei priverstinai sustojama ten, kur draudžiama, po eismo įvykio arba tokioje vietoje, kur automobilį kiti pamatys likus mažiau nei 100 m, vairuotojas privalo pastatyti avarinio sustojimo ženklą. Gyvenvietėje – ne arčiau kaip 25 m, ne gyvenvietėje – ne arčiau kaip 50 m nuo automobilio.
Neapšviestame ruože tamsiuoju paros metu avarinė signalizacija leidžia tik sustoti. Stovėti tokioje vietoje galima nebent stovėjimo aikštelėje arba visai už kelio ribų. O jei signalizacijos nėra arba ji sugedusi, automobilį būtina patraukti nuo kelio, o vietą pažymėti ženklu.
Kur avarinę jungia be reikalo
Dabar apie priešingą klaidą. Prie parduotuvės, ant perėjos, autobusų stotelėje – „tik minutėlei”. Įjungta avarinė čia atlieka vieną funkciją: parodo aplinkiniams, kad vairuotojas žino stovintis netinkamai. Teisės sustoti draudžiamoje vietoje ji nesuteikia.
Mūsų „Facebook” grupėje „Reidas Vilniuje” vairuotojai ne kartą dalinosi tokiais vaizdais – automobilis su mirksinčia avarine užtvėręs pusę gatvės. Signalizacija dega. Taisyklė vis tiek pažeista.
Kita dažna klaida – važiavimas su įjungta avarine per rūką ar smarkų lietų. Blogam matomumui skirti rūko ir artimieji žibintai, o ne mirksinti avarinė (KET 94–98 p.). Nuolat mirksinti avarinė judant tik klaidina kitus – jie nesupranta, ar ketinate stoti, ar sukti. Vienintelė išimtis judant – kai automobilis velkamas: tada pagal KET 216 punktą avarinė privalo degti visą kelią.
Kas gresia už įspėjamųjų signalų klaidą
Avarinės nejungimas ten, kur privaloma, arba naudojimas ne pagal tvarką patenka po ANK 417 straipsnio 1 dalimi – įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimas. Numatyta bauda vairuotojams – nuo 30 iki 90 eurų.
Suma nedidelė, bet esmė ne joje. Neįjungta avarinė ant tamsaus kelkraščio – tai sekundės, per kurias iš paskos atvažiuojantis vairuotojas nespėja sureaguoti. Prieš išvažiuodami įsidėmėkite tris dalykus: kur yra mygtukas, kur padėtas avarinio sustojimo ženklas ir kad jį reikia statyti už 25 arba 50 metrų. Tada avarinė signalizacija veiks taip, kaip sumanyta – ne kaip pasiteisinimas, o kaip įspėjimas.
