Tiesioginis posūkis į kairę per priešpriešinio eismo juostą laikomas vienu pavojingiausių manevrų kelyje. Mičigano valstijoje JAV inžinieriai nusprendė jo tiesiog atsisakyti – ir sukūrė sprendimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo beprasmiška apylanka, bet realiai mažina avarijų skaičių dešimtimis procentų.
Kaip veikia „Mičigano kairė“
Pagal Mičigano transporto departamento statistiką, sankryžose įvyksta apie 30 proc. visų eismo įvykių, o beveik trys penktadaliai jų – tai priekiniai ar šoniniai susidūrimai dideliu greičiu, rašo „Carscoops“. Koncepcija, vadinama „Michigan Left“, uždraudžia tiesioginį posūkį į kairę ir jį pakeičia kombinacija: važiavimu tiesiai, apsisukimu per skiriamosios juostos properšą maždaug po 200 metrų ir posūkiu į dešinę norima kryptimi.
Panašiai elgiasi ir iš šalutinio kelio atvažiuojantys vairuotojai – jie pirmiausia sukasi į dešinę, o apsisukimą į reikiamą kryptį atlieka jau kitoje skiriamosios juostos properšoje. Pačioje sankryžoje priešpriešinių eismo juostų kirsti apskritai nereikia, todėl smarkiai sumažėja rizika, kylanti dėl žmogiškos klaidos.
Kodėl tai efektyviau nei įprastas šviesoforas
Atrodytų, užtenka tiesiog sukurti atskirą šviesoforo fazę, kurios metu abu priešpriešiniai srautai galėtų saugiai sukti į kairę. Tačiau tokia fazė reiškia, kad visi kiti eismo dalyviai tuo metu tiesiog laukia. „Mičigano kairė“ šio laukimo apskritai atsisako. Realios eksploatacijos duomenys rodo, kad toks sprendimas sumažina sunkių avarijų ir žūčių skaičių 30–60 proc., o kartu padidina bendrą sankryžos pralaidumą 20–50 proc.
O ar toks sprendimas galėtų pasiteisinti Lietuvoje?
Ar tai pritaikoma Lietuvoje
Lietuvoje panašaus sprendimo nėra – kairieji posūkiai sankryžose reguliuojami atskiromis šviesoforo fazėmis arba papildoma žalia rodykle. Didžiausios sostinės sankryžos, tokios kaip Savanorių ir Laisvės prospektų sankirta, kasmet patiria šimtus eismo įvykių. Tačiau „Mičigano kairės“ diegimas reikalautų platesnės infrastruktūros – vietos apsisukimo saloms skiriamojoje juostoje, kurios daugelyje Lietuvos sankryžų fiziškai tiesiog nėra.
Atrodo kaip apylanka. Iš tikrųjų – trumpiausias kelias.
Ir kartais trumpiausias kelias – ne tiesiausias…
Iš kur atsirado šis sprendimas
Koncepcijos istorija siekia 1960 metus, kai inžinieriai Josephas Hobrla ir Josephas Marlow pirmą kartą pertvarkė perkrautą greitkelį Vayno apskrityje, siekdami padidinti jo pralaidumą. Rezultatas pranoko lūkesčius, o šiandien Mičigane tokių sankryžų – jau šimtai. Panašūs sprendimai vis dažniau svarstomi ir kitose šalyse, ieškančiose būdų padidinti kelių pralaidumą nestatant naujų juostų.
