Naftos tankuose yra nafta. Strateginiai rezervai — pilni. Tiekimas — nenutiko. Tačiau Brent kaina birželio pradžioje artėja prie 97 USD/bbl, o „JPMorgan” perspėja, kad komercinės atsargos gali pasiekti kritinį streso lygį. Kaip tai įmanoma vienu metu?
Atsakymas — techninis terminas „tank bottom”. Ir jis paaiškina tai, ko nesimato degalinių švieslentėse.
Kas yra „tank bottom” ir kodėl tai ne apokalipsė
„Tank bottom” pažodžiui reiškia „bako dugnas”. Naftos prekyboje tai — konkretus slenkstis, prie kurio artėjant likusi atsargų dalis tampa faktiškai nepasiekiama rinkai.
Taip yra todėl, kad didžioji dalis pasaulinės naftos yra nuolatinėje operacinėje apyvartoje — ji laikoma gigantinių saugyklų dugne, kilometrų ilgio vamzdynuose, uostų terminaluose ir perdirbimo kompleksų sistemose. Šios atsargos egzistuoja popieriuje. Bet jų negalima greitai išpumpuoti, kad nuramintų rinkos svyravimus — tai užtruktų savaites ar net mėnesius.
„Tank bottom” — tai momentas, kai komercinės, laisvai pasiekiamos atsargos sumažėja tiek, kad bet koks rinkos sutrikimas nebeturi amortizatoriaus. Sistema netenka „šokdemperių”.
Kodėl tai svarbu dabar
Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, nuo konflikto Artimuosiuose Rytuose pradžios pasaulinės naftos atsargos sumažėjo beveik 380 mln. barelių. Paklausa gavybą viršija maždaug 6 mln. barelių per dieną — trūkumas dengiamas iš strateginių valstybių rezervų, tačiau šios programos artėja prie pabaigos.
„JPMorgan” vertinimu, EBPO šalių komercinės atsargos kritinį „operacinio streso” lygį galėjo pasiekti jau birželio pradžioje. Tai reiškia: dar prieš vasaros kelionių piko sezoną, dar prieš aviacijai papildomai padidinus kuro paklausą.
Hormūzo sąsiauriu kasdien teka apie 20–21 mln. barelių naftos — penktadalis pasaulinio suvartojimo. Kol atsargos buvo pilnos, net ir sąsiaurio trikdžiai buvo suvaldomi. Kai atsargos artėja prie „tank bottom” — net ir maža blokada, nesėkminga derybų sesija ar ataka prieš naftos infrastruktūrą sukelia rinkos paniką. Nėra laisvų atsargų, kurios galėtų „sugėrti” naujieną.
Kodėl strateginiai rezervai nepadeda
Lietuvoje ir visoje ES privalomos strateginės naftos atsargos laikomos bent 90 dienų importo kiekiui. Tai skamba kaip rimta apsauga. Tačiau yra esminis skirtumas tarp strateginio rezervo ir rinkos rezervo.
Strateginis rezervas yra skirtas ekstremalioms situacijoms — karo, katastrofos, visiško tiekimo nutrūkimo atveju. Jis nėra įrankis kasdienėms kainoms reguliuoti. Tad net ir tokiam rezervui esant pilnam, degalinių kainos kyla lygiai taip pat — nes rinka reaguoja į komercines, ne strategines atsargas.
Sunku nepastebėti, kad ši struktūrinė situacija yra klientų, mokančių degalinėse, problema — ne valdžios rezervų valdytojų. Strateginis rezervas apsaugo nuo katastrofos. Nuo kasdienio brangimo — neapsaugo niekas, išskyrus geopolitinį nusiramimą arba OPEC+ sprendimus didinti gavybą.
Ką tai reiškia Lietuvos vairuotojui šią vasarą
Lietuva importuoja naftą daugiausia iš Saudo Arabijos, Norvegijos ir Jungtinės Karalystės. Tiesioginio priklausomumo nuo Hormūzo nėra — tačiau pasaulinės kainos formuojamos viename rinkos katile, ir Brent kaina veikia Lietuvos kainas nepriklausomai nuo tiekimo šaltinio.
Vasara papildomai didina paklausą — kelionių sezonas, aviacija, žemės ūkis. Jei atsargų lygiai išliks žemi, o geopolitinė įtampa nesumažės, kainų stabilizavimosi tikėtis sunku. Finero.lt rinkos prognozės rodo, kad Brent artimiausiomis savaitėmis greičiausiai išliks 100–115 USD/bbl intervale — su sumažėjimo galimybe tik tuomet, jei Hormūzo srautai normalizuosis.
„Tank bottom” nėra degalinių išsausėjimas. Tai momentas, kai rinka nebeturi erdvės klaidoms. Ir ta erdvė šią vasarą — itin siaura.
