Ramus, mandagus žmogus darbe ar namuose – ir tas pats žmogus, staiga rėkiantis ant kito vairuotojo dėl nedidelio manevro. Pažįstamas scenarijus? Nyderlandų eismo psichologas Gerardas Tertoolenas tvirtina: žmogus, sėdęs už vairo, iš tikrųjų psichologiškai pasikeičia. Ir tam yra bent penkios konkrečios priežastys.
Kodėl automobilis pakeičia mūsų elgesį
Pirmasis veiksnys – anonimiškumas. Plieninis kėbulas aplink ir greitis, kuriuo judame, sukuria jausmą, kad esame nematomi ir neatpažįstami. Būtent dėl šio jausmo žmonės peržengia ribas, kurių niekada nedrįstų peržengti akis į akį – panašiai kaip internete, kur po anoniminiu profiliu žmonės kalba drąsiau nei gyvame pokalbyje.
Antra – galios jausmas. Automobilis vairuotoją padaro didesnį ir stipresnį, nei jis yra iš tikrųjų – tas, kas nespėja, gali būti tiesiog „nustumtas į šalį”. Šis efektas dar sustiprėja, jei automobilis didelis ir galingas.
Trečia – asmeninė erdvė. Vairuodami nesąmoningai pretenduojame ne tik į automobilio saloną, bet ir į kelio ruožą aplink jį – panašiai kaip traukinio keleivis, padedantis krepšį ant gretimos kėdės, kad niekas nesėstų šalia.
Kai automobilis tampa dalimi tapatybės
Ketvirtas veiksnys – padidėjęs ego. Tertoolenas pastebi, kad žmonės su savo automobiliu tapatinasi stipriau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: sakome „aš stoviu ten”, o ne „mano automobilis stovi ten”. Ar tai vien kalbos įprotis? Ne visai – toks tapatinimasis reiškia, kad viskas, kas nutinka automobiliui kelyje, jaučiama kaip asmeninis išpuolis, ne kaip tiesiog eismo situacija.
Penktas – kompensacijos poreikis. Automobilis tampa vieta, kur galima „išlieti” frustraciją, sukauptą kitur gyvenime: kirsti kelią kitam vairuotojui, parodyti gestą ar viršyti greitį – tarsi kompensuojant tai, ko trūksta kitose gyvenimo srityse. Skambutis draugui po nesėkmingo pokalbio su viršininku. Kitas vairuotojas prie sankryžos – atsitiktinis taikinys, neturintis nieko bendra su tikrąja priežastimi.
Savęs pervertinimas – šeštas, nematomas veiksnys
Tertoolenas išskiria ir papildomą, itin pavojingą derinį – savęs pervertinimą. Dauguma vairuotojų save laiko vidutiniškai geresniais vairuotojais nei vidurkis, o tai dažnai eina koja kojon su rizikos nuvertinimu. Toks derinys, pasak psichologo, ypač pavojingas. Paradoksaliai, net naujos saugos sistemos gali šią problemą tik sustiprinti – kuo saugesni jaučiamės automobilyje, tuo rizikingiau kartais elgiamės, nes pojūtis, jog viskas kontroliuojama, mažina atsargumą.
Ar tai reiškia, kad situacija ir toliau blogės?
Tertoolenas pesimistiškas – jo nuomone, agresija kelyje tik augs. Žmonės vis labiau orientuojasi į save ir vis mažiau atsižvelgia į kitus, o didėjantis eismo intensyvumas mažina judėjimo laisvę ir kelia dar daugiau susierzinimo. Kas bent kartą jautė, kaip pyktis kelyje kyla ne dėl konkretaus vairuotojo veiksmo, o dėl bendros dienos įtampos, žino, kad problema slypi ne kelyje, o mumyse pačiuose…
Suprasti šiuos penkis mechanizmus – jau pusė sprendimo. Kitą kartą, kai kelyje kils noras parodyti kitam vairuotojui, ką manote apie jo manevrą, verta stabtelėti sekundę ir paklausti savęs: ar tai iš tikrųjų dėl jo, ar dėl kažko, kas neturi nieko bendra su eismu?
