Vien per 2024 metus Italijos savivaldybės iš fotoradarų baudų surinko 1,7 mlrd. eurų. Suma, kuri pati savaime paskatino diskusiją: ar greičio matuokliai skirti saugumui, ar biudžeto papildymui? Italija atsakė į šį klausimą teisės aktų pakeitimu. Naujosios greičio matuoklių taisyklės, įsigaliojusios praėjusių metų rugsėjį, iš esmės keičia, kur ir kaip radarai gali būti statomi. Lietuvoje tokia diskusija tęsiasi jau ne vienerius metus – ir Italijos patirtis gali būti konkrečiausia pamoka iki šiol.
Kas pasikeitė Italijoje: ne draudimas, o tvarka
Italijos reforma nėra apie radarų šalinimą – ji apie tai, kad sistema taptų skaidri ir nuspėjama. Pagal naujus reikalavimus, kiekvienas fotoradaras mieste privalės būti pažymėtas ne mažiau kaip 200 metrų iki jo, užmiestyje – iki kilometro. Draudžiama statyti radarus už posūkio arba vietose, kur greičio ribojimas krenta staigiai, pavyzdžiui, nuo 90 iki 50 km/h.
Minimalūs atstumai tarp radarų taip pat reglamentuoti: miestuose – ne daugiau kaip kas kilometrą, užmiestyje – kas keturi kilometrai. Kiekviena nauja instaliacija turės būti patvirtinta prefekto ir pagrįsta konkrečia saugumo analize. O nuo rugsėjo visos savivaldybės privalo deklaruoti turimus radarus centriniame registre – nedeklaruoti bus tiesiog išjungti.
Italijoje tai vadinama atsaku į sisteminę kritiką. Ir apie tai – toliau.
Kodėl 1,7 mlrd. eurų tapo politine problema
Kai baudų suma per vienerius metus viršija pusantro milijardo eurų, skaičius pats savaime tampa argumentu prieš sistemą. Italijos vairuotojai ir savivaldybių kritikai ilgą laiką tvirtino, kad radarai statomi ne pavojingiausiose vietose, o ten, kur lengviausia surinkti baudas – po staigių ribojimų, netoli miestų ribų, vietose, kur vairuotojas neturi laiko sureaguoti.
Ar tai pažįstama? Lietuvos vairuotojai tokią kritiką išsakinėja reguliariai. Priekaištai iš esmės tie patys: radarų vietos ne visada atitinka eismo pavojingumo logiką, o staigūs ribojimai kai kuriuose ruožuose sukuria sąlygas baudai – ne saugumui.
Lietuva: kur esame dabar
Lietuvoje greičio kontrolės sistema remiasi tiek stacionariais fotoradarais, tiek mobiliaisiais patikrinimais. Pagal Kelių eismo taisyklių (KET) nuostatas, vairuotojai privalo laikytis nustatytų greičio ribų nepriklausomai nuo to, ar matomas matuoklis. Tačiau klausimas apie skaidrumą – kur radarai yra ir kodėl ten – lieka atviras.
Valstybinė kelių transporto inspekcija (VKTI) ir Lietuvos policija periodiškai skelbia informaciją apie greičio kontrolės vietas, tačiau sistemingo centrinio registro, analogiško Italijos naujajai tvarkai, Lietuvoje nėra. Vairuotojai dažniausiai sužino apie radaro vietą iš navigacijos programėlių – ne iš oficialių šaltinių.
Ką Lietuva galėtų perimti iš Italijos reformos
Italijos modelis siūlo tris konkrečius principus, kurie galėtų būti taikomi ir Lietuvoje. Pirma – išankstinis ženklinimas: jei vairuotojas mato ženklą apie radarą iš anksto, jis sumažina greitį. Tai ir yra tikslas. Antra – draudimas statyti radarus prie staigių ribojimų: greičio mažinimas turi prasidėti infrastruktūroje, ne baudos kvite. Trečia – centrinis registras: skaidrumas, kuris leidžia vairuotojui ir visuomenei žinoti, kur ir kodėl veikia kiekvienas radaras.
Redakcijos vertinimu, Lietuvoje diskusija apie fotoradarų paskirtį vyksta jau ilgai – tačiau sisteminių pokyčių kol kas nematyti. Italija parodė, kad reforma įmanoma ir kad jos iniciatorius gali būti pati valstybė, o ne tik vairuotojų spaudimas.
Ar baudos sistema gali būti ir saugesnė, ir sąžiningesnė
Italijos reforma atsako į šį klausimą teigiamai. Sistema, kurioje radarai yra matomi, pagrįsti ir registruoti, nebėra „spąstai” – ji tampa prevencijos įrankiu. Vairuotojas, matydamas ženklą 200 metrų iki radaro, sumažina greitį. Tai ir yra rezultatas, kurio siekiama.
Kitos ES šalys stebi Italijos patirtį. Lietuva – taip pat turėtų.
