Italijoje lapkričio 30-ąją baigėsi 60 dienų registracijos terminas — ir greičio matuoklių pasaulis ten apsivertė aukštyn kojomis. Iš maždaug 11 000 šalyje veikusių kamerų oficialiai užregistruotos buvo tik apie 3 800. Likusios — teisiškai negaliojančios, o baudos, surašytos pagal jų duomenis — ginčijamos arba tiesiog anuliuojamos. Lietuva tokios sumaišties nepatyrė: pas mus sistema veikia kitaip. Bet Italijos atvejis kelia vieną nepatogų klausimą, kurį verta užduoti ir sau.
Kaip Italijoje kilo greičio matuoklių krizė
Italijoje egzistavo tikras greičio kontrolės chaosas. Savivaldybės statė kameras savo nuožiūra, daugelis jų neturėjo nei oficialaus sertifikavimo, nei galiojančių kalibravimo dokumentų. Teismuose vairuotojai ėmė sėkmingai ginčyti baudas — ir laimėti. Italijos kasacinis teismas 2024 m. balandį patvirtino: dauguma kamerų turėjo tik ministerijos patvirtinimą, bet ne techninį homologavimą. Skirtumas — juridinis, bet lemiamas. Baudos, surašytos tokiais įrenginiais, tapo teisiškai pažeidžiamos.
Dėl to Italijos Infrastruktūros ir transporto ministerija paskelbė, tiesą sakant, pavėluotą reformą: transporto ministras Matteo Salvini viešai paskelbė, kad šalyje, sudarančiojoje apie 10 % visų pasaulio greičio kamerų, sistema turi veikti skaidriai. Gruodžio 29 d. dekretu Nr. 367 pradėta kurti centralizuota nacionalinė duomenų bazė visiems greičio matavimo įrenginiams. Valdžios institucijoms buvo duota 60 dienų — iki lapkričio 30-osios — viską užregistruoti.
Lapkričio 30-oji: kas iš tiesų nutiko
Terminas praėjo. Ir skaičiai buvo šokiruojantys net patiems italams. Iš apytiksliai 11 000 veikusių kamerų registrą iki termino pabaigos spėjo pasiekti vos apie 3 800 — tai mažiau nei trečdalis. Italų automobilių žurnalas „Quattroruote” suskaičiavo, kad aktyviai veikiančių — tik apie 3 100. Teisiniai ekspertai perspėjo: maždaug 60 % stacionarių ir net 67 % mobilių kamerų pateko į pilkąją zoną — jos veikė, bet jų statusas ginčijamas.
Baudos, surašytos neregistruota įranga po lapkričio 30-osios, pagal dekretą automatiškai laikomos negaliojančiomis. Savivaldybėms, kurios nesiregistravo, gresia administracinės sankcijos, o neregistruoti prietaisai privalo būti nedelsiant išjungti. Teisiniai ekspertai įspėja: „Stojame prieš potencialų skundų cunamį.” Ir tai — ne metafora. Italijos municipalitetai iš greičio baudų kasmet gauna apie 2 mlrd. eurų — daugiausia Milanas, kurio pajamos 2024 m. išaugo net 39 %. Dabar didelė tos sumos dalis yra ginčijama.
Registras — viešas, bet problemos liko
Naujasis portalas velox.mit.gov.it leidžia kiekvienam vairuotojui patikrinti, ar konkretus matuoklis registruotas ir teisėtai veikiantis. Tai precedentas — pirmą kartą Italijoje piliečiai gali realiu laiku patikrinti baudą išrašiusio įrenginio statusą.
Tačiau registracija — dar ne viskas. Vartotojų asociacijos, tarp jų Codacons, atkreipia dėmesį, kad portalas neišsprendžia homologavimo problemos: daugybė kamerų gali būti ir užregistruotos, bet vis tiek techniškai neatitinkančios reikalavimų. Teismų bangos tai nesustabdys. Ir dar vienas niuansas — senesnės kameros, pagamintos iki 2017 m., techniškai nebeturi galimybės gauti naujų sertifikatų. O jų — didžioji dauguma.
Lietuva: kaip pas mus
Lietuviškam vairuotojui tokia sumaištis turbūt atrodo tolima. Ir iš dalies — pagrįstai. Pagal „Via Lietuva” duomenis, šiuo metu valstybinės reikšmės keliuose veikia 212 greičio matavimo įrenginių: 78 momentiniai ir 134 vidutinio greičio matavimo sistemos. Visi jie yra oficialiai sertifikuoti ir kalibruoti pagal Lietuvos metrologijos taisykles — ne savivaldybių nuožiūra, o centralizuotai per „Via Lietuva” ir Policijos departamentą.
2025 m. rugpjūtį Susisiekimo ministras Eugenijus Sabutis pasirašė naują greičio matuoklių įrengimo ir eksploatavimo tvarką: įrenginiai bus perkeliami į objektyviai pavojingiausias vietas pagal eismo įvykių statistiką, o ruožai, kuriuose situacija pagerėjo — trumpinami arba likviduojami. „Via Lietuva” patvirtino, kad šie darbai bus vykdomi 2026 metais.
Ar Lietuva galėtų pasimokyti iš italų? Viešas portalas, kuriame kiekvienas vairuotojas galėtų realiu laiku patikrinti konkretaus įrenginio sertifikavimo statusą, Lietuvoje kol kas neegzistuoja — nors matuoklių sąrašai skelbiami viešai. Tokia skaidrumo priemonė sumažintų ir abejones, ir ginčų riziką — ekspertai tai patvirtina.
Italijos pamoka: skaidrumas atsiperka
Italijos greičio kamerų krizė — ne technologinis atsitiktinumas, o sisteminis ilgamečio aplaidumo rezultatas. Kai kameros statomos ne dėl saugumo, o dėl pajamų, ir kai niekas nekontroliuoja jų teisinio statuso — anksčiau ar vėliau sistema griūva. Ir ji griuvo: tūkstančiai prietaisų išjungti, milijardai eurų baudų ginčijami, savivaldybės patiria finansinius nuostolius.
Lietuvos sistema šiuo atveju veikia sveikiau — centralizuota, skaidri, paremta eismo saugumo logika, ne savivaldybių biudžeto interesais. Bet viešo patikrinimo portalo nebuvimas — tai spraga, kurią verta užkimšti. Ypač tada, kai europiniai precedentai rodo, kur veda priešingas kelias.
