2016 metais Vokietijos valstybė iš benzino ir dyzelino apmokestinimo surinko 37 mlrd. eurų. Pernai – jau tik 33 mlrd. Skirtumas nesusidarė dėl mažesnių mokesčių tarifų: dyzelinui jie ir toliau siekia 47,04 cento už litrą, benzinui – 65,45 cento, o prie to dar prisideda CO2 mokestis ir 19 proc. PVM. Priežastis kita – vis daugiau vairuotojų tiesiog nebeperka nei vieno, nei kito.
Kodėl mokesčių bazė tirpsta
Kylio pasaulio ekonomikos instituto ekonomistas Jensas Boysenas-Hogrefe pažymi, kad elektrifikacija palaipsniui silpnina iki šiol degalais grįstą biudžeto pajamų mechanizmą – vairuotojai palaipsniui atsisako benzino ir dyzelino, o tai tiesiogiai atsiliepia mokesčių, renkamų juos perkant, pajamoms. Tendencija matoma ir pardavimų statistikoje: pagal Tarptautinę energetikos agentūrą, Europoje šių metų pirmąjį ketvirtį elektromobilių pardavimai augo beveik 30 proc. per metus. Norvegijoje elektromobiliai jau sudaro 95 proc. visų naujų registracijų – bet ar tai reiškia, kad panašus scenarijus laukia ir likusios Europos, tik vėliau?
Kiek gali prarasti biudžetas iki 2050 m.
Vokietijos skaitmeninimo ir transporto ministerijos mokslinė taryba prognozuoja, kad iki 2050 m. pajamos iš energetikos mokesčio gali sumažėti net iki 5 mlrd. eurų per metus – nuo dabartinių 33 mlrd. Prie situacijos prisideda ir paskatų politika: nors pirkimo premija panaikinta 2023 m. pabaigoje, elektromobiliai Vokietijoje iki 2035 m. tebėra atleisti nuo transporto priemonės mokesčio, o įmonės gali naudotis investicinėmis lengvatomis. Kitaip tariant, valstybė ir toliau skatina pirkti elektromobilius tuo pačiu metu, kai bando suprasti, kaip užpildyti dėl to atsiradusią biudžeto spragą.
Sprendimų paieškos: nuo vinjetės iki mokesčio už kilometrą
Jungtinėje Karalystėje sprendimas jau priimtas – nuo 2028 m. balandžio įsigalios eVED, kilometrais grįstas mokestis elektromobiliams. Vokietijoje diskusija dar vyksta: grįžtama prie idėjos įvesti kelių mokestį, susietą su nuvažiuotu atstumu, arba vinjetės formos sprendimą, kuris papildytų mažėjančias pajamas iš degalų. Sunku nepastebėti, kad tokia diskusija – ne vien Vokietijos problema. Kai valstybė skatina žaliąją pertvarką, bet jos biudžeto modelis vis dar priklauso nuo degalų pardavimų, anksčiau ar vėliau tenka rinktis: arba naujas apmokestinimo modelis, arba spraga infrastruktūros finansavime.
Ar tai aktualu Lietuvai
Lietuvoje elektromobilių dalis kelyje kol kas gerokai mažesnė nei Norvegijoje ar Vokietijoje, todėl tiesioginio biudžeto smūgio dar nematyti. Bet struktūrinė problema panaši – jau ir šiandien girdimi signalai, kad akcizų didinimas neduoda tikėtų pajamų, nes degalų pardavimai krenta. Kaip tokią spragą spręs Jungtinė Karalystė nuo 2028 m., Lietuvai gali būti naudingas atskaitos taškas – ne todėl, kad modelį reikės kopijuoti pažodžiui, o todėl, kad su ta pačia matematika anksčiau ar vėliau susidurs kiekviena valstybė, kurioje elektromobilių daugėja greičiau, nei keičiasi mokesčių sistema.
