78,3 proc. gyventojų mano, kad nauji aplinkosauginiai mokesčiai labiausiai paliestų mažiau uždirbančius. Būtent šis skaičius atsiduria naujausio Vyriausybės užsakyto tyrimo, skirto Lietuvos perėjimui prie žiedinės ekonomikos, centre. Tyrėjai siūlo ne tik didinti mokesčius už taršą, bet ir sukurti visą sistemą, kurioje aukštesnis apmokestinimas eitų kartu su konkrečiomis paskatomis rinktis tvaresnį pasirinkimą.
Ką konkrečiai siūloma keisti
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkų parengtoje ataskaitoje siūloma prie jau egzistuojančio vienkartinio automobilių registracijos mokesčio pridėti dar ir metinį taršos mokestį, diferencijuojamą pagal CO₂ išmetimą ir kuro rūšį. Svarbu: tai kol kas tyrimo rekomendacija, o ne priimtas sprendimas – ataskaita parengta Vyriausybei kaip pagrindas tolesnėms diskusijoms. Kartu siūloma svarstyti lengvatinį, pavyzdžiui, 9 proc. PVM tarifą tam tikroms remonto paslaugoms – nuo drabužių ir avalynės iki dviračių bei buitinės technikos taisymo – ir papildomas mokestines paskatas žiedinės ekonomikos investicijoms.
Kodėl gyventojai baiminasi naštos
Tyrimo dalis, paremta 373 gyventojų apklausa ir 14 ekspertų vertinimu, atskleidžia gana aiškų nerimą: be jau minėtų 78,3 proc., dar 36,2 proc. respondentų didesnius automobilių taršos mokesčius įvardijo kaip finansiškai apsunkinančius. Ar tai reiškia, kad visuomenė prieš patį žiedinės ekonomikos principą? Ne visai – tyrėjų teigimu, tikslams iš esmės pritariama, tačiau ginčijamasi dėl priemonių, kuriomis prie jų einama.
Kur sutarimo daugiau – paskatos, o ne baudos
Įdomu tai, kad ir ekspertai, ir gyventojai kur kas palankiau vertina skatinamąsias priemones. Mokesčių lengvatas žiedinės ekonomikos investicijoms ekspertai įvertino 4,36 balo iš 5, subsidijas žaliosioms technologijoms – 4,21 balo, o lengvatinį PVM remontui – 4,14 balo. Panašiai reagavo ir gyventojai: 48,3 proc. patogesnę rūšiavimo infrastruktūrą laiko viena veiksmingiausių priemonių, o 41,3 proc. – finansines paskatas rūšiuojantiems.
Tyrėjai pabrėžia principą, kuris skamba paprastai, bet dažnai pamirštamas: prieš keliant kainą aplinkai nepalankiam pasirinkimui, žmogui turi būti duota reali, prieinama alternatyva.
Kur turėtų nueiti surinkti pinigai
Būtent dėl šio pasitikėjimo trūkumo tyrime akcentuojama, kad galimo metinio taršos mokesčio pajamos neturėtų dingti bendrame biudžete be aiškaus paskirstymo. Siūloma dalį lėšų kryptingai skirti viešajam transportui, dviračių ir pėsčiųjų infrastruktūrai bei elektromobilių įkrovimo tinklo plėtrai. „Gyventojas turėtų matyti ne tik naują mokestinę prievolę, bet ir jos sukuriamą alternatyvą“, – pažymima tyrimo išvadose.
Pasitikėjimas – silpniausia grandis
Vienas neraminančių tyrimo rezultatų – žemas pasitikėjimas tuo, kaip valstybė administruoja jau surenkamus aplinkosauginius mokesčius. Surinktų lėšų panaudojimo skaidrumą gyventojai įvertino vos 2,75 balo iš 5, o institucijų gebėjimą įgyvendinti žiedinės ekonomikos politiką – 2,97 balo. Redakcijos vertinimu, būtent šis skaičius, o ne pats mokesčio dydis, gali tapti didžiausia kliūtimi bet kokiai naujai mokestinei iniciatyvai – žmonės sunkiai priima naują prievolę, kai nemato, kur nueina jau sumokėti pinigai…
