Kelio kirtimas ne tam skirtoje pėsčiųjų perėjoje yra dažna situacija Lietuvos miestuose, tačiau mažai žmonių tiksliai žino, kada tai yra teisėta. Kelių eismo taisyklės (KET) aiškiai reglamentuoja, kada pėsčiasis gali kirsti važiuojamąją dalį be pažymėtos perėjos, o kada toks elgesys tampa pažeidimu. Šiame straipsnyje apibendrinami visi atitinkami KET punktai – 42, 44 ir 48 – ir paaiškinama, kaip pėstieji ir vairuotojai turėtų elgtis tokiose situacijose.
Kada pėstiesiems leidžiama kirsti kelią be pėsčiųjų perėjos
Pagal Lietuvos įstatymus pėstiesiems leidžiama kirsti kelią ne pėsčiųjų perėjoje tik esant tam tikroms sąlygoms. Šios sąlygos orientuotos į matomumą, turimą infrastruktūrą, perėjos kryptį ir paties pėsčiojo atsakomybę už saugumą. Visos šios taisyklės apibrėžtos KET 42 ir KET 44.
Draudžiama kirsti kelią ar sankryža matomumo zonoje (KET 42)
Pagal KET 42 punktą pėstieji paprastai privalo kirsti kelią pėsčiųjų perėjose arba sankryžose. Tik tada, kai nematyti jokios perėjos ar sankryžos, pėstiesiems leidžiama kirsti kelią kitoje vietoje.
KET 42: „Kai pėsčiųjų matomumo zonoje nematyti jokios pėsčiųjų perėjos ar sankryžos, pėstiesiems leidžiama kirsti kelią stačiu kampu.“
Ši taisyklė yra esminė: jei pažymėta perėja ar sankryža matoma – net ir iš tolo – pėsčiasis privalo iki jos nueiti.
Kelią kirsti privaloma stačiu kampu (KET 42)
KET 42 taip pat nurodo, kad pėsčiasis privalo kirsti kelią stačiu kampu. Jis negali kirsti kelio įstrižai, trumpinti maršruto ar eiti važiuojamąja kelio dalimi. Taisyklės tikslas – kuo labiau sumažinti pėsčiojo praleidžiamą laiką eismo juostoje ir išlaikyti nuspėjamą vairuotojų judėjimą.
Perėjos vieta turi būti aiškiai matoma (KET 42)
Pėsčiojo pasirinkta vieta turi užtikrinti visišką abiejų eismo krypčių matomumą. Pėstieji negali kirsti gatvės vietose, iš kurių matomumas ribotas, pavyzdžiui:
- staigiuose posūkiuose,
- kalvų viršūnėse,
- už stovinčių transporto priemonių, krūmų ar pastatų,
- vietose, kuriose prastas apšvietimas arba ribotas matomumas.
Jei pėsčiasis negali iki galo stebėti artėjančio eismo, kirsti važiuojamąją kelio dalį draudžiama.
Pėsčiasis privalo įsitikinti saugumu prieš įžengdamas į važiuojamąją kelio dalį (KET 44)
KET 44 punktas nustato visą atsakomybę pėsčiajam, kertant važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje.
KET 44: „Pėstieji gali įžengti į važiuojamąją kelio dalį tik įvertinę artėjančių transporto priemonių atstumą ir greitį bei įsitikinę, kad jų judėjimas bus saugus.“
Tai reiškia:
- pėsčiasis neturi pirmumo teisės,
- jie privalo duoti kelią transporto priemonėms,
- vairuotojas automatiškai neatsako, jei pėsčiasis nesaugiai žengia į važiuojamąją kelio dalį.
Kada pėstiesiems draudžiama kirsti gatvę ne per pėsčiųjų perėją
KET 48 punkte nurodyti draudimai, taikomi neatsižvelgiant į matomumą ar patogumą. Šios taisyklės panaikina galimybę kirsti gatvę tam tikromis sąlygomis, net jei netoliese nėra perėjos.
Situacijos, kurias draudžia KET 48
Pagal KET 48, pėstiesiems draudžiama kirsti važiuojamąją kelio dalį:
- kur yra užtvaros arba skiriamoji juosta, skirianti eismo kryptis apgyvendintose vietovėse;
- automagistralėse ir greitkeliuose bet kokiomis aplinkybėmis;
- išvažiuojant iš už transporto priemonės ar kitos kliūties, kuri riboja vairuotojo matomumą;
- vietose, kur blogas matomumas, kuris neleidžia vairuotojui laiku pastebėti pėsčiojo.
Kaip vairuotojai turėtų elgtis, kai pėstieji kerta gatvę be pėsčiųjų perėjos
Vairuotojai dažnai mano, kad jie visada privalo duoti kelią pėstiesiems, tačiau KET skiria teisėtus ir neteisėtus pėsčiųjų veiksmus. Kai pėsčiasis kerta kelią ne pažymėtoje perėjoje, vairuotojas automatiškai neprivalo duoti kelio uždavinio – išskyrus KET 35 apibrėžtus atvejus.
Išimtys, kai vairuotojas privalo duoti kelią (KET 35)
Pagal KET 35 punktą vairuotojai visada privalo duoti kelią:
- pėsčiajam su balta lazdele (regos sutrikimas);
- pėsčiajam neįgaliojo vežimėlyje.
Visais kitais atvejais neteisėtai einantis pėsčiasis neturi kelti pavojaus eismui, o vairuotojas nėra kaltas, jei pėsčiasis elgėsi nesaugiai.
Lietuvoje kelias be pėsčiųjų perėjos yra teisėtas tik tada, kai įvykdomi visi KET 42 ir KET 44 reikalavimai. Jei pėsčiasis neužtikrina matomumo, saugumo arba ignoruoja esamas perėjas, perėjimas tampa pažeidimu. Tuo tarpu KET 48 nustato griežtus draudimus, kurie yra viršesni už visas kitas taisykles. Vairuotojai turėtų atsiminti, kad ne kiekvienas pėsčiasis turi pirmenybę už nustatytų perėjų ribų, tačiau vis tiek privalo elgtis atsargiai, kad išvengtų avarijų.
Jei pastebėjote rizikingą pėsčiųjų elgesį ar painias eismo situacijas, pasidalykite savo patirtimi komentaruose arba nusiųskite atvejį mūsų redakcijai – mes analizuojame realias eismo situacijas ir jas paaiškiname pagal KET.
