Alyvos keitimas pagal automobilių gamintojų rekomendacijas – teisingas pasirinkimas ar ne?
Arba trumpalaikis finansinis sutaupymas per pirmuosius tūkstančius kilometrų ir akivaizdi nauda aplinkai, arba ilgaamžis ir patikimas automobilio variklis – tai alternatyva, susijusi su dažnesniu ar retesniu variklio alyvos keitimu. Kam iš tikrųjų naudingi ilgesni techninės priežiūros intervalai?
- Pasirinkdami „long life“ automobilio variklio priežiūrą, smarkiai sutrumpinate jo tarnavimo laiką.
- Tinkamai dažnai keičiant alyvą ir pasirinktus filtrus, išvengiama paties variklio ir dyzelino įpurškimo sistemos gedimų.
- Prailginti techninės priežiūros intervalai atsiperka pirmajam automobilio savininkui, jei jis ar ji automobilį parduoda tinkamu laiku.
Automobiliai, kurių techninė priežiūra atliekama kas 30 000 km, daugeliu atvejų be jokių problemų pasiekia trečiąjį alyvos keitimo etapą. Po to… Vėliau… situacija skiriasi, bet tai beveik nesvarbu: baigiasi garantija, pirmasis savininkas perparduoda automobilį, tampa sunku nustatyti tikrąją galimų gedimų priežastį. Juk nežinoma, ką ankstesnis savininkas darė su automobiliu, kaip juo važinėjo.
Žinoma, be alyvos keitimo dažnumo, variklio nusidėvėjimui įtakos turi ir eksploatavimo sąlygos, vairuotojo vairavimo stilius ir vidutinis nuvažiuotas atstumas, tačiau ilgesni aptarnavimo intervalai jokiu būdu nėra naudingi automobilio varikliui. Kitaip tariant, alyvos keitimo intervalus galima pritaikyti prie bet kokių sąlygų ir vairavimo stiliaus. Tačiau vairavimo stiliaus neįmanoma pritaikyti prie alyvos keitimo kas 30 000 km taip, kad variklis galėtų nesugadintas atlaikyti tokį aptarnavimo intervalą.
Variklio alyva – ji ne tik tepa!
Alyva ne tik sutepa, bet ir atskiria atskiras besijungiančias dalis, kad būtų išvengta pažeidimų. Alyva taip pat aušina ir sulaiko teršalus. Keisdami alyvą iš variklio pašaliname didelį kiekį degalų degimo produktų, kuriuos alyva suriša, neutralizuoja ir kaupia taip, kad jie neturi įtakos variklio būklei. Alyva neleidžia variklyje kauptis teršalams – dumblui ir anglies nuosėdoms.
Paimkime tipišką dyzelinį variklį: kiekvienas toks variklis išskiria daug suodžių, kurie iš variklio išeina juodų dūmų pavidalu, tačiau dalis šių suodžių per ne visiškai sandarius stūmoklio žiedus patenka į karterį ir patenka į alyvą. Tai, kad moderniuose ir efektyviuose automobiliuose iš išmetimo vamzdžio nematyti juodų dūmų, neturėtų jūsų klaidinti: į išmetamąsias dujas patenkančias kietąsias daleles sugauna DPF filtras ir jas oksiduoja, tačiau jų yra išmetamosiose dujose ir dalis jų patenka į alyvą. Todėl dyzeliniuose varikliuose alyva labai greitai tampa juoda, tačiau tai visiškai nerodo, kad sunaudojama daug alyvos. Vos po kelių šimtų kilometrų važiavimo alyva gali pasidaryti beveik juoda, tačiau ji yra sukurta taip, kad galėtų sugerti kur kas daugiau. Žinoma, kažkur yra riba: kaip vandenyje galima ištirpinti tik tam tikrą druskos kiekį, taip ir variklio alyva gali sugerti ir išsklaidyti tam tikrą teršalų kiekį. Kai suodžių (ir kitų teršalų) surinkimo gebėjimas išsenka, jie pradeda kauptis ant įvairių variklio komponentų. Kartais taip pat pasitaiko, kad alyva nebeapsaugo variklio komponentų nuo korozijos, nes į ją patenka per daug šalutinių degalų degimo proceso produktų.
Kaip susidėvi variklio alyva?
Jau žinome, kad alyva susidėvi dėl degalų degimo metu į ją patekusių teršalų, todėl jos pajėgumas yra ribotas. Tačiau yra ir degalų praskiedimo problema, kuri atsiranda tiek benzininiuose, tiek dyzeliniuose varikliuose: dalis degalų teka cilindrų sienelėmis į tepalo karterį, dažniausiai per užvedimo etapą, kai į variklį tiekiamas prisodrintas mišinys, o dyzeliniuose varikliuose – ir per DPF regeneravimo procesą. Tai galima pastebėti kartais padidėjus alyvos lygiui variklyje, tačiau tai reikėtų laikyti ekstremalia situacija – gedimu, dėl kurio būtina per anksti keisti alyvą nauja alyva.
Paprastai nepastebime, kad alyva skiedžiama degalais, nes lygiagrečiai alyvą … degina variklis. Taip, kiekvienas variklis degina alyvą, kai kurie mažiau, kai kurie daugiau, tačiau kiekvienas variklis degina alyvą! Jei to nepastebite, greičiausiai alyvos lygis papildomas… su degalais. Žinoma, kai į variklio alyvą įpilama benzino ar dyzelino, jos klampumas pasikeičia: ji tampa mažiau klampi, skystesnė, tokios medžiagos apsauginės savybės labai pablogėja.
Prie alyvos „pripildymo“ teršalais ir praskiedimo degalais problemos pridėkime alyvos dalelių šlyties procesą, kuris vyksta esant didelei apkrovai ir aukštai temperatūrai. Todėl naudojant alyvą keičiasi visi alyvos išeities parametrai: keičiasi jos klampumas, pH skaičius (didelė problema suskystintomis naftos dujomis varomuose varikliuose), gebėjimas išsklaidyti kitus teršalus…. tam tikrame etape alyva jau veikia daugiausia kaip aušinimo skystis, o tai nesustabdo variklio „užteršimo“ nuosėdomis proceso. Alyvos kanalai pradeda siaurėti, alyva vėliau pasiekia tepimo taškus, esant didelėms apkrovoms alyvos plėvelė lengviau nutrūksta ir atsiranda variklio gedimo pavojus. Atkreipkite dėmesį į dar vieną dalyką: automobilių gamintojai verčia griežtai laikytis varikliui tinkamų parametrų alyvos pasirinkimo. Tuo pat metu tai, kad po 15 000 km variklyje cirkuliuojančios alyvos parametrai dažnai smarkiai nukrypsta nuo reikalavimų, nėra problema!
Susidėvėjusi alyva – koks pavojus gresia varikliui?
Variklis yra viena, o variklio įranga – kita. Ypač jautrūs alyvos kokybei komponentai yra turbokompresorius, taip pat hidraulinės sistemos, valdančios vožtuvus, diržų įtempiklius ir kt. Pasitaiko gedimų – arba kaip jums patogiau: komponentų, iš pažiūros nesusijusių su variklio alyva, pvz., krumpliaračių ir krumpliaračių pavaros grandinių, įskaitant plastikinius šliaužiklius, „natūralus nusidėvėjimas“. Spartesnis dėvėjimasis gresia visiems komponentams, kurių veikimo sąlygos priklauso nuo atitinkamo variklio alyvos klampumo. Variklis, kuriame alyva keičiama kas 25-30 000 km, gali būti atiduotas į metalo laužą nuvažiavus 120 000-150 000 km. Tas pats variklis, kuriame alyva keičiama kas 12 000-15 000 km, po tokios ridos gali būti… vos susidėvėjęs. Tokios yra ilgo tarnavimo laiko sąnaudos.
Nepamirškite ne tik alyvos, bet ir degalų filtro!
Tai ypač (bet ne išimtinai) svarbu dyzeliniam varikliui. Ką gamintojai sako apie degalų filtro keitimą? Rekomenduojami dyzelinių variklių degalų filtrų keitimo intervalai skiriasi, tačiau lengvuosiuose automobiliuose jie gali siekti iki 90 000 km! Praktiškai, dyzelinio variklio degalų filtrą keičiant kas 90 000 km, reikia atsižvelgti į tai, kad prieš kitą filtro keitimą reikės atlikti įpurškimo sistemos kapitalinį remontą. Esmė ta, kad degalų filtras, sulaikydamas priemaišas degaluose, palaipsniui pradeda blokuoti degalų srautą. Įpurškimo sistemos gedimas įvyksta tada, kai dėl tam tikrų priežasčių, dažnai tik sekundės dalį, filtras negali praleisti pakankamo kiekio degalų ir įpurškimo siurblys išsikrauna. Ši sekundės dalis, per kurią aukšto slėgio siurblys veikia sausai, reiškia, kad į degalus, kurie teka į purkštukus, patenka mikrodalelių. Paskui jų atsiranda daugiau, todėl tiek siurblį, tiek purkštukus reikia restauruoti. Remonto išlaidos lengvai viršija 2000 eurų! Todėl, kai gamyklinis degalų filtro keitimo intervalas yra 90 000 km, prižiūrint variklį, jį reikėtų dalyti….. bent jau 3, nors kai kurie mechanikai pataria jį dalyti iš 4!
Kam rūpi ilgo tarnavimo (angl. „long life“) režimas?
Galiausiai kyla klausimas: kam rūpi, kad automobiliai būtų prastai aptarnaujami? Tačiau klausimas gali būti ir atvirkštinis: kodėl automobilio variklis turėtų būti ilgaamžis, kam rūpi 300-400 000 km be problemų nuvažiuoti? Atsakymai, nepaisant to, kas atrodo, yra gana paprasti:
- Ypač automobilių parkams prailginti aptarnavimo intervalai yra labai patogus logistinis sprendimas ir sumažina automobilių techninės priežiūros išlaidas.
- Įprastinės techninės priežiūros išlaidos yra svarbus veiksnys, pagal kurį automobilių parkų valdytojai, taip pat kai kurie privatūs pirkėjai renkasi automobilius.
- Mažiau keičiama alyvos – mažiau toksiškų atliekų, kurias reikia šalinti.
- Pratęstas techninės priežiūros intervalas dažniausiai nesukelia defektų pirmojo naudotojo naudojimosi automobiliu laikotarpiu.
- Defektų rizika esant didesnei ridai skatina vartotoją pakeisti automobilį anksčiau.
- Padidėjęs jautrumas defektams dažniausiai pasireiškia vėlesniems automobilių savininkams.
- Padidėjęs transporto priemonių defektų skaičius palengvina aptarnavimo pramonės plėtrą
Taigi turime privalumus, kuriais naudojasi pirmieji automobilių savininkai, o vėlesniems savininkams, tai tampa trūkumais. Šie trūkumai turi įtakos tik tiems, kurie perka naudotus automobilius, ir tik nedidelei dalininkų klientų daliai, kurie daug važinėja ir yra įsipareigoję savo automobiliui daugelį metų.
Vis dėlto verta žinoti, kad šiuolaikiniai varikliai gali veikti ilgai ir be problemų, tačiau tam reikia dažnesnės techninės priežiūros, didesnių išlaidų ir… ne visiems tai apsimoka.
