Važiuoji naktį beveik tuščiu keliu. Staiga – trumpas raudonas blykstelėjimas veidrodėlyje. Ir iškart tas pats klausimas: ar tai bauda? Kad ir kaip būtų, greičio kameros blyksi net tada, kai puikiai mato ir be jokios papildomos šviesos. Kodėl?
Ne visos kameros vienodos
Pirmiausia verta skirti dvi skirtingas sistemas. Vienos kameros tyliai skaito valstybinius numerius ir tikrina duomenų bazes – ar sumokėti mokesčiai, ar galioja techninė apžiūra, ar automobilis nefigūruoja tarp ieškomų. Tai vyksta be jokio matomo spindulio: naudojamas infraraudonasis prišvietimas, kurio žmogaus akis nemato. Tokia sistema nepertraukiamai nuskaito kiekvieną pravažiuojantį automobilį, patikimai perskaito numerį net tamsoje, o vairuotojas nieko nepajunta.
Kitos kameros fiksuoja patį pažeidimą – ir būtent jos kartais matomai blyksteli. Klausimas, kodėl joms neužtenka to paties nematomo infraraudonojo prišvietimo.
Kodėl vis dėlto reikia matomo blyksnio
Priežasčių yra kelios. Pirma – žvilgsnis į saloną. Numerio lentelė padengta atspindinčiais dažais, tad infraraudonieji spinduliai ją perskaito be vargo. Bet moderni priekinio stiklo danga dažnai būna metalizuota ar tonuota, ir infraraudonieji spinduliai nuo jos atsispindi kaip nuo veidrodžio. Kad institucija gautų įrodymą, kuriame aiškiai matyti vairuotojas ar tai, ką jis daro rankomis, saloną tenka tiesiog peršviesti trumpu, bet intensyviu matomos šviesos blyksniu.
Antra priežastis – optika prie didelio greičio. Automobilis, važiuojantis 150 km/val., per sekundę nulekia daugiau nei 40 metrų. Kad kadras būtų ryškus, kameros užraktas turi suveikti per tūkstantąsias sekundės dalis. Per tokį trumpą momentą naktinio aplinkos apšvietimo tiesiog nepakanka – prišvietimas būtinas.
Trečia priežastis – psichologinė. Šviesos perskrostas salonas veikia kaip momentinis įspėjimas, kuris vairuotoją nuramina čia pat. Tyli nuotrauka iš nematomos kameros jį sulėtintų tik po mėnesio – laišku pašto dėžutėje.
Raudonas blyksnis – ne visada bauda
Jei kelyje pasitinka raudonas blykstelėjimas, panikuoti neverta. Raudona spalva savaime nereiškia nei automatinės baudos, nei „įtartino” automobilio. Vidutinio greičio ir miesto kamerose dažniausiai tai tėra impulsinis infraraudonasis prišvietimas, kurio banga šiek tiek persidengia su matomu spektru – akis tai pagauna kaip švelnų raudoną blykstelėjimą. O klasikiniuose greičio matuokliuose, fotografuojančiuose iš priekio, raudonas filtras naudojamas kaip tik tam, kad ryški šviesa naktį neapakintų vairuotojo. Ironiška, bet blyksnis, kurio taip bijoma, dažnai skirtas vairuotojo saugumui, o ne bausmei.
Kaip tai atrodo Lietuvoje
Svarbu suprasti vieną dalyką: visi šie principai – infraraudonasis skaitymas, salono peršvietimas, blyksnis prie didelio greičio – vienodai galioja bet kurios šalies kameroms. Taip pat ir toms, kurios stovi Lietuvos keliuose. Fizika ir optika nesikeičia, kad ir kur būtų sumontuotas matuoklis.
Lietuvos valstybinės reikšmės keliuose 2026 m. veikia apie 134 vidutinio greičio matavimo sistemas ir 78 momentinius greičio matuoklius, prie jų prisideda ir trikojai bei vis dažniau pasitaikantys nežymėti policijos automobiliai. Visi jie skaito valstybinius numerius ir automatiškai perduoda duomenis. Bauda, beje, priklauso ne nuo prietaiso, o nuo pažeidimo – pagal ANK 416 straipsnį, ją lemia tik tai, kiek viršijote greitį.
Užsienyje jau naudojami dirbtinio intelekto valdomi „protingi” radarai (pavyzdžiui, „MONOcam” Nyderlanduose ir Vokietijoje), gebantys atpažinti telefoną rankoje ar neprisegtą saugos diržą. Tačiau kiekvieną tokį kadrą privalo patvirtinti žmogus, o kai kur platesnį jų naudojimą riboja privatumo apsaugos teisė. Redakcijos vertinimu, būtent šis reikalavimas – kad galutinį sprendimą priimtų žmogus, o ne vien algoritmas – kol kas ir išlaiko pusiausvyrą tarp saugumo ir privatumo.
Tad kitą kartą pamatę blyksnį, prisiminkite: jis nebūtinai reiškia baudą. Bet numerį jūsų automobilio sistema jau perskaitė – tyliai ir seniai, dar gerokai prieš bet kokį matomą šviesos pliūpsnį.
