Bestrėnės CVT transmisijos ilgą laiką buvo laikomos ekonomiškesne ir technologiškai pažangesne alternatyva įprastoms automatinėms pavarų dėžėms. Tačiau realybė yra kitokia – nemaža dalis vairuotojų iki šiol stengiasi tokių transmisijų vengti. Šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės priežastys, kodėl CVT taip ir netapo masiniu pasirinkimu.
Nuolatinis ir monotoniškas variklio garsas
Pirmas dalykas, kurį pastebi nauji CVT savininkai, – nuolatinis variklio „ūžesys“ pagreitėjimo metu. Kadangi transmisija nepersijungia į atskirus laipsnius, variklis ilgą laiką dirba aukštais apsisukimais. Dėl to atsiranda monotoniškas, daugeliui nemalonus garsas, ypač staiga pagreitinant ar įsiliejant į greitkelį.
Ankstyvųjų CVT modelių patikimumo problemos
CVT reputacija nukentėjo dar pirmaisiais jų naudojimo metais. Ypač daug kritikų sulaukė senesni „Nissan“ variatoriai, kurie dažnai sugesdavo po maždaug 100 000 km. Nors šiuolaikiniai modeliai tapo patvaresni, senoji reputacija iki šiol daro įtaką pirkėjų nuomonei.
Automobilio mechanikas Andrijus Korolis pastebi: „Dažnesnis alyvos keitimas – kas 50 tūkstančių kilometrų – ženkliai sumažina riziką, kad CVT teks brangiai remontuoti“.
Brangus ir sudėtingas remontas
CVT transmisijos konstrukcija yra sudėtingesnė nei įprastų automatinių dėžių. Daugelis variatorių yra sandarūs, todėl jų dalys negali būti keičiamos atskirai. Dažniausiai tenka keisti visą pavarų dėžę, o tai gali kainuoti nuo kelių iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo automobilio markės bei modelio.
Dėl tokios kainos nemaža dalis vairuotojų tiesiog nusprendžia parduoti automobilį vietoje to, kad investuotų į brangų CVT keitimą.
Ribotos galimybės: ne tinka nei vilkimui, nei bekelėms
CVT nėra pritaikytos didelėms apkrovoms. Jos greitai perkaista tempiant priekabą, važiuojant į įkalnes ar bekelėmis. Dėl to tokios transmisijos labiau tinka tik ramiam, miesto režimo vairavimui.
Automobilių inžinierius Volodymyras Sachno teigia: „Jei važinėjama sudėtingomis sąlygomis, geriau rinktis klasikinį automatinį arba mechaninį dėžių tipą“.
Miegana dinamika ir „gumelės efektas“
Daugelis vairuotojų CVT pavadina „miegana“ transmisija. Kadangi ji reaguoja lėčiau ir neturi įprastų pavarų perjungimo momentų, pagreitėjimas dažnai būna vangus. Tai ypač juntama bandant aplenkti lėčiau važiuojantį automobilį ar greitai įsibėgėti įsiliejant į eismą.
Dažniausiai montuojamos į mažos galios automobilius
Gamintojai CVT dažniausiai montuoja į ekonomiškus, nedidelės galios automobilius – pavyzdžiui, „Toyota Corolla“, „Honda HR-V“ ar įvairius miesto hečbekus. Tokie automobiliai taupūs, tačiau neretai jiems trūksta galios staigesniems manevrams.
Net ir moderni „Toyota Prius“ su naujos kartos CVT iki 100 km/val. įsibėgėja per maždaug 7 sekundes, kai dauguma konkurentų su įprastais automatais tai padaro greičiau.
Savarankiškas remontas – beveik neįmanomas
Lietuvoje daug vairuotojų įpratę dalį remonto atlikti patys. Tačiau CVT tam netinka – tam būtina speciali įranga, o kai kurie variatoriai apskritai negali būti išardomi be gamyklinių įrankių. Tai reiškia, kad kiekvienas gedimas priverstinai tampa serviso problema.
Patarimai vairuotojams, svarstantiems apie CVT
Jei vis dėlto galvojate pirkti automobilį su CVT, vertėtų atsižvelgti į kelis patarimus:
- Patikrinkite automobilio aptarnavimo istoriją.
- Alyvą CVT dėžėje keiskite dažniau, nei rekomenduoja gamintojas.
- Venkite staigių startų ir rato prasisukimo.
- Netempkite priekabų ar kitų automobilių.
Laikantis šių patarimų, CVT gali tarnauti ilgiau ir patikimiau.
Kokia jūsų patirtis su CVT transmisijomis? Pasidalinkite komentaruose!
