Įsivaizduokite gavę 100 eurų baudą už greičio viršijimą – ir po kelių mėnesių nesusimokėjimo sąskaitoje jau stovi 300 eurų. Ne dėl delspinigių, ne dėl advokato paslaugų, o vien dėl dviejų automatinių padidinimų, kuriuos numato įstatymas. Būtent taip šiuo metu veikia sistema Nyderlanduose – ir, kaip paaiškės, net pati baudas administruojanti institucija viešai sako, kad toks padidėjimas yra per didelis.
Kaip 100 eurų virsta 300
Nyderlandų baudų administravimo įstaiga CJIB (Centraal Justitieel Incassobureau) skirtingai nuo daugumos šalių netaiko delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną. Vietoj to veikia du fiksuoti šuoliai. Nesumokėjus baudos per nustatytą terminą, suma iš karto padidinama 50 proc. – 100 eurų tampa 150 eurų. Jei ir šis įspėjimas ignoruojamas, seka antrasis padidinimas, po kurio bendra suma pasiekia tris kartus didesnę nei pradinė – taigi 300 eurų. Nuo 300 eurų baudos schema veikia identiškai ir suma gali išaugti iki 900 eurų.
Nuo šių metų liepos 1 d. sistema šiek tiek suminkštinta – prieš pirmąjį 50 proc. padidinimą skolininkas gauna nemokamą priminimą, vadinamą „geltonąja kortele”. Tai paskutinė galimybė sumokėti be papildomų kaštų, tačiau pačios teisinės normos ji nekeičia – vėluojant ir toliau, padidinimai pritaikomi taip pat, kaip anksčiau.
Kodėl net baudas renkanti institucija prieštarauja pati sau
Keisčiausia šioje istorijoje tai, kad kritika sklinda ne tik iš vairuotojų. Balandį paskelbtame pozicijos dokumente pats CJIB rašo, kad 50 ir 100 proc. padidinimai neatitinka kitų baudų sistemų praktikos ir, remiantis tyrimais, yra neproporcingi. Skaičiai, kuriuos institucija pati pateikia, rodo problemos mastą – kasmet išsiunčiama apie 8 milijonus eismo baudų, iš jų apie 1,2 mln. sulaukia pirmojo įspėjimo, o apie 600 tūkst. – ir antrojo.
Klausimas jau pasiekė ir aukščiausią teismą. Hagos apygardos teismas kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą (Hoge Raad), prašydamas įvertinti, ar automatiniai padidinimai atitinka Europos žmogaus teisių konvenciją. Bylos priežastis – vyras, kurio septynių baudų suma iš pradžių siekė 1 029 eurus, o nesumokėjus laiku išaugo iki 3 087 eurų. Liepos 3 d. generalinis advokatas Snijdersas pateikė nuomonę, kad teismas turėtų galėti vertinti padidinimus individualiai – ypač tais atvejais, kai žmogus objektyviai negalėjo sumokėti laiku.
O kaip tokia situacija atrodytų Lietuvoje?
Lietuvoje panašaus automatinio procentinio padidinimo, kai pati bauda „auga” nesumokėjus laiku, nėra. Pagal ANK 675 str., baudą reikia sumokėti per 40 kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo, o įrodžius sunkią finansinę padėtį galima prašyti mokėjimo išdėstymo iki 2 metų. Nesumokėjus per nustatytą terminą ar sulaužius mokėjimo grafiką, nutarimas pagal ANK 676 str. perduodamas priverstiniam vykdymui – toliau bylą perima antstolis, kuris veikia pagal Civilinio proceso kodeksą.
Čia ir slypi esminis skirtumas: Lietuvoje pati bauda nepadidėja tris kartus kaip Nyderlanduose, tačiau atsiranda antstolio vykdymo išlaidos, kurios praktiškai gali padaryti panašų, o kartais ir didesnį finansinį poveikį. Turto ar pajamų nesuradus, byla grąžinama VMI su žyma, kad skola nepadengta, tačiau ją galima vėl perduoti vykdymui, jei skolininko situacija pasikeičia – vykdymo senaties terminas siekia 5 metus nuo mokėjimo termino pabaigos.
Ar tai reiškia, kad lietuviška sistema švelnesnė? Ne visai – ji tiesiog veikia kitu principu. Vietoj automatinio baudos dauginimo, ji remiasi ilgalaikiu priverstinio vykdymo mechanizmu, kuris finansiškai gali kainuoti panašiai, tik ištemptas per ilgesnį laiką ir su antstolio įsikišimu.
Ką galima padaryti, jei bauda tampa nepakeliama
- Kreiptis dėl mokėjimo išdėstymo iki 2 metų, pateikus pajamų ar turto pažymas (ANK 675 str. 3 d.)
- Prašyti dalį baudos pakeisti į viešuosius darbus – 1 valanda prilygsta 5 eurams (ANK 37 str.)
- Nelaukti priverstinio vykdymo pradžios – susisiekti su institucija iš anksto, kol byla dar nepasiekė antstolio
Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo sprendimas dar nepriimtas, tad kol kas ten galioja senosios taisyklės – 100 eurų vis dar gali tapti 300. Lietuvoje panašaus teisinio ginčo nevyksta, tačiau istorija primena vieną dalyką: nesumokėta bauda niekur nedingsta savaime, o jos kaina laikui bėgant paprastai tik auga – vienaip ar kitaip.
