Nuo 2026 m. liepos 1 d. Vokietijoje pasikeitė taisyklė, kuria rėmėsi daugelis vairuotojų: jei po nufotografuoto pažeidimo laiškas iš institucijos negauna per tris mėnesius, reikalas laikomas baigtu. Ši riba – jau istorija.
Pagal penktąjį Kelių eismo įstatymo pakeitimo įstatymą (5. StVGuaÄndG), paskelbtą 2026 m. gegužės 12 d. ir įsigaliojusį daugeliu punktų nuo liepos 1 d., pakeistas Kelių eismo įstatymo (StVG) 26 straipsnis nustato: administracinių nusižengimų pagal § 24 dalies 1 punktą baudžiamojo persekiojimo senaties terminas – šeši mėnesiai. Anksčiau šis terminas siekė tris mėnesius.
Ką tai reiškia praktiškai
Pokytis liečia kasdienius pažeidimus – greičio viršijimą, važiavimą per raudoną šviesoforo signalą, telefono naudojimą vairuojant, per mažą distanciją ar tam tikrus stovėjimo pažeidimus. Vairuotojas, po nufotografuoto pažeidimo kelis mėnesius negavęs jokio laiško, anksčiau galėjo jaustis saugus. Dabar riba, kuria buvo galima remtis, tiesiog dingo – reikalavimas gali būti pateiktas teisėtai net tada, kai nuo pažeidimo praėjo gerokai daugiau laiko nei anksčiau.
Pakeitimo priežastis, pasak Vokietijos Bundestago, – išaugęs baudų skyrimo institucijų darbo krūvis. Naujas terminas turėtų leisti veiksmingiau tirti ir nagrinėti pažeidimus.
Senaties terminas nebuvo automatiškas ir anksčiau
Svarbi detalė – jau iki reformos ne kiekviena byla „nutildavo” lygiai po trijų mėnesių. Senaties eiga galėjo būti nutraukta tam tikrais institucijos veiksmais, pavyzdžiui, pranešimu, kuriuo asmuo informuojamas apie jam pareikštą įtarimą. Praktikoje net apklausos anketos išsiuntimas galėjo atnaujinti terminą iš naujo.
Ką turėtų patikrinti vairuotojas, gavęs baudos pranešimą? Svarbiausia – įteikimo datą, nes apskųsti sprendimą paprastai galima tik per dvi savaites. Po to pranešimas įsiteisėja. Verta atkreipti dėmesį ir į turinį – matavimo paklaidas, kalibravimo problemas, neatpažįstamas nuotraukas ar klaidingus asmens duomenis, nes tai gali padaryti procesą ginčytiną.
Kaip tai atrodo Lietuvoje
Čia ir slypi įdomiausia dalis palyginimui. Pagal Lietuvos ANK 39 straipsnį, administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos – tai keturis kartus ilgiau nei naujasis Vokietijos terminas.
Bet tai tik pirmasis Lietuvos senaties etapas. Jau paskirtai, bet neįvykdytai baudai taikomas atskiras terminas: pagal ANK 672 straipsnio 1 dalį, sprendimas skirti baudą negali būti vykdomas, jei nebuvo perduotas vykdyti per tris mėnesius nuo priėmimo dienos, o paties priverstinio vykdymo senaties terminas, remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, siekia penkerius metus, skaičiuojamus nuo savanoriško baudos sumokėjimo termino pabaigos.
Kodėl šis skirtumas svarbus
Vokietijos ir Lietuvos sistemos veikia pagal skirtingą logiką – ne tik dėl termino ilgio, bet ir dėl to, kiek etapų turi senaties skaičiavimas. Sunku nepastebėti, kad Vokietijos vairuotojai, kurie ilgą laiką jautėsi saugūs po trijų mėnesių tylos, dabar turi persiorientuoti į gerokai ilgesnę neapibrėžtumo fazę. Lietuvos vairuotojams ši neapibrėžtumo logika pažįstama seniai – dvejų metų senaties terminas reiškia, kad „tylos” laikotarpis niekada nebuvo trumpas.
Praktinė išvada abiem atvejais ta pati: gautas baudos pranešimas – ne tas dokumentas, kurį galima ignoruoti, tikintis, kad laikas jį panaikins savaime.
