„Kol yra Renault, dirbtuvės niekada neliks be darbo” – tokia frazė tarp mechanikų kursuoja neatsitiktinai. Naujausi Europos draudimo bendrovės „Leocare” duomenys, apžvelgę 10 tūkst. techninės pagalbos prašymų, patvirtina, ką servisų darbuotojai jau seniai žino iš praktikos: „Renault” pirmauja pagal gedimų skaičių, o iškart už jos rikiuojasi „Peugeot”. Tai svarbu žinoti kiekvienam, kas Lietuvoje svarsto pirkti naudotą prancūzišką automobilį – jų šalyje netrūksta.
Kodėl „Toyota” ir „Lexus” lieka etalonu
Kontekstui – kitame Europos vartotojų apsaugos organizacijų atliktame 30 tūkst. automobilių savininkų tyrime „Lexus” gavo aukščiausią 9,6 balo iš 10 patikimumo įvertinimą. „Toyota Yaris” modeliai, pasak ekspertų, gali įveikti daugiau nei 500 000 km ir važiuoti taip pat užtikrintai, kaip pirmą dieną po pirkimo – būtent todėl „Yaris” ir hibridinis „Prius” tapę Paryžiaus taksistų numeris vienas pasirinkimu, o servisų darbuotojai pažymi, kad vairuotojai, per metus nuvažiuojantys po 100 000 km, renkasi automobilį tik pagal vieną kriterijų – ištvermę.
Kur konkrečiai genda prancūziški automobiliai
Bet įdomiausia informacija slypi ne lyderių, o problemų sąraše. „Stellantis” koncernas – kuriam priklauso „Peugeot”, „Citroën” ir kitos markės – šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį dėl pasikartojančių mechaninių gedimų. Specialistai išskiria tris pagrindines problemas:
- 1.2 litro „PureTech” variklio defektai – šis mažo tūrio, trijų cilindrų turbininis variklis plačiai naudotas daugelyje „Peugeot”, „Citroën” ir „Opel” modelių, o jo grandinės ir tarpinių problemos tapusios gerai žinomu atveju automobilių servisuose
- AdBlue skysčio kristalizacijos problemos – kai skystis sukietėja sistemoje, gali sutrikti viso dyzelinio variklio darbas, o remontas kainuoja brangiai
- „Takata” oro pagalvių gedimai – senesnis, bet vis dar aktualus defektas, susijęs su pasauliniu šios bendrovės oro pagalvių atšaukimu
Ar tai reiškia, kad kiekvienas „Peugeot” ar „Citroën” egzempliorius garantuotai turės problemų? Ne. Bet tikimybė, statistiškai žiūrint, aukštesnė nei perkant japonišką alternatyvą – ir apie tai verta žinoti prieš, o ne po pirkimo.
Ką konkrečiai tikrinti perkant naudotą „PureTech” automobilį
1.2 „PureTech” variklis montuotas itin plačiame modelių rate – nuo „Peugeot 208″ ir „308″ iki „Citroën C3″, „C4″ ir net kai kurių „Opel” bei „DS” modelių. Pagrindinė problema – laiko grandinė, kuri gali ištįsti ar net nutrūkti anksčiau, nei nurodyta gamintojo priežiūros grafike, kartu pažeisdama vožtuvus ir stūmoklius. Prieš perkant naudotą automobilį su šiuo varikliu, verta paprašyti serviso, atlikusio bet kokį grandinės patikrinimą ar keitimą, dokumentų, taip pat pasiklausyti variklio darbo šaltam ir įšilus – neįprastas metalinis barškesys žemuose apsukose yra ankstyvas įspėjimo ženklas.
Kodėl paprastumas laimi prieš sudėtingumą
Pagrindinis skirtumas tarp lyderių ir atsiliekančiųjų – ne prekės ženklo prestižas, o inžinerinis požiūris. Japoniški gamintojai, ypač „Toyota”, ilgą laiką rinkosi paprastesnius, išbandytus mechaninius sprendimus vietoj sudėtingų technologinių naujovių. Tuo tarpu Europos gamintojai, siekdami sumažinti degalų sąnaudas ir atitikti griežtėjančius emisijos standartus, dažnai diegė sudėtingesnes sistemas – mažesnio tūrio turbininius variklius, sudėtingesnę dyzelio valymo elektroniką – kurios teoriškai efektyvesnės, bet praktikoje sukuria daugiau vietų, kur kažkas gali sugesti.
AdBlue kristalizacija – ne tik prancūzų problema, bet dažna jų automobiliuose
Verta paminėti, kad AdBlue kristalizacijos rizika iš esmės nėra unikaliai prancūziška – ji gali paliesti bet kurį dyzelinį automobilį su SCR (selektyviosios katalizinės redukcijos) sistema. Bet problema paaštrėja, kai automobilis dažnai naudojamas trumpoms kelionėms po miestą, nes tokiu atveju išmetimo sistema retai pasiekia temperatūrą, būtiną skysčiui tinkamai suskaidyti. Kas bent kartą sulaukė serviso skambučio dėl „iškristalizavusio AdBlue bako” – tas žino, kad remontas gali kainuoti kelis šimtus eurų, o kartais reikia keisti ir visą įpurškimo modulį.
Ką tai reiškia Lietuvos pirkėjui
Dauguma Lietuvoje parduodamų naudotų prancūziškų automobilių atkeliauja iš Vakarų Europos – Prancūzijos, Belgijos ar Vokietijos – kur jie dažnai buvo naudojami kaip įmonių automobiliai su intensyviu miesto eksploatavimu. Tokia eksploatacijos istorija, kartu su būdingais šio segmento variklių silpnaisiais taškais, ir paaiškina, kodėl serviso istorijos patikra čia svarbesnė nei įprastai.
Prancūziški automobiliai Lietuvos naudotų automobilių rinkoje – toli gražu ne retenybė: „Renault”, „Peugeot” ir „Citroën” modelių skelbimuose netrūksta, dažnai už patrauklią kainą. Būtent ta kaina dažnai ir yra signalas – ne visada tai atsitiktinumas, o kartais atspindys to, kad pardavėjas žino apie artėjančias išlaidas.
Redakcijos vertinimu, tai nereiškia, kad prancūziškų automobilių reikia principingai vengti – nemažai jų savininkų važinėja be didesnių rūpesčių dešimtmečius. Tačiau perkant naudotą modelį su 1.2 PureTech varikliu ar dyzeliniu AdBlue sistemos agregatu, patikrinti serviso istoriją ir konkrečius mazgus verta kruopščiau, nei perkant japonišką analogą – nes čia rizika statistiškai aukštesnė, ne teorinė. Dėl „Takata” oro pagalvių – prieš perkant bet kokį senesnį prancūzišką ar apskritai Europoje gamintą automobilį, verta patikrinti VIN kodą gamintojo atšaukimų sistemoje, nes dalis atsargų dalių iki šiol nėra pakeistos net praėjus metams po pirminio pranešimo…
