Lenkijoje apie tai kalbama kaip apie „100 metrų taisyklę”: pėsčiajam leidžiama pereiti kelią ne perėjoje, jei artimiausia iki jos didesnė nei 100 metrų. Lietuvoje ši logika populiari tarp vairuotojų, bet yra viena problema – tokios fiksuotos ribos mūsų Kelių eismo taisyklėse apskritai nėra. O svarbiausias klausimas dažnai net ne „ar galima pereiti”, o „kas tada ką privalo praleisti”.
Kur ir kada pereiti be perėjos iš tikrųjų galima
KET 42 punktas nustato aiškią tvarką. Į kitą kelio pusę pėstieji privalo eiti perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Ir tik tada, kai matomumo zonoje nėra nei perėjos, nei sankryžos, leidžiama pereiti stačiu kampu, gerai apžvelgiamoje vietoje ir tik įsitikinus, kad tai saugu. Vietoj lenkiškų 100 metrų Lietuvoje veikia „matomumo zonos” kriterijus – ne konkretus atstumas metrais, o tai, ar iš tos vietos apskritai matyti perėja arba sankryža.
Prie to prisideda ir KET 44 punktas: įžengti į važiuojamąją dalį galima tik įvertinus atstumą iki artėjančių automobilių bei jų greitį – ir be telefono rankose. Kitaip tariant, teisė pereiti ne perėjoje egzistuoja, bet ji apkrauta sąlygomis.
Legalu pereiti – dar nereiškia, kad turite pirmenybę
Čia ir slypi dažniausias nesusipratimas. Pats faktas, kad pėsčiasis kerta kelią teisėtai, nesuteikia jam automatinės pirmenybės. Pagal tą patį KET 42 punktą, pereidamas ne perėjoje pėsčiasis privalo pats įsitikinti, kad saugu, ir netrukdyti transporto priemonių eismui. Tiesiai važiuojančio automobilio atžvilgiu tai reiškia vieną dalyką – praleisti turi pėsčiasis.
Bet dabar – ta viena detalė, kuri viską apverčia. Jei automobilis sankryžoje suka į šalutinį kelią, situacija pasikeičia iš esmės. KET 27 punktas įpareigoja vairuotoją, sukantį į dešinę ar į kairę, praleisti pėsčiąjį, kertantį tą važiuojamąją dalį, į kurią automobilis suka – ir tai galioja net tada, kai jokios perėjos ten nėra. Tą patį sustiprina ir KET 158 punktas. Taigi vienoje ir toje pačioje sankryžoje pėsčiasis gali privalėti praleisti tiesiai riedantį automobilį, bet turėti pirmenybę prieš tą, kuris suka.
Situacija | Kas privalo praleisti | Pagrindas |
|---|---|---|
Automobilis važiuoja tiesiai, pėsčiasis kerta ne perėjoje | Pėsčiasis praleidžia automobilį | KET 42, 44 |
Automobilis suka į šalutinį kelią, pėsčiasis kerta tą kelią | Vairuotojas praleidžia pėsčiąjį | KET 27, 158 |
Automobilis įvažiuoja/išvažiuoja iš šalia kelio esančios teritorijos | Vairuotojas praleidžia pėsčiąjį | KET 27 |
Baudos – abiem pusėm
Ši atsakomybė veikia į abi puses. Jei pėsčiasis pereina ten, kur draudžiama, ar sukelia pavojingą situaciją, jam gali grėsti bauda pagal ANK 428 straipsnį – nuo 20 iki 40 eurų, o sukėlus pavojingą situaciją – iki 50 eurų. Jei dėl to nukenčia žmogus, bauda šokteli iki 90–140 eurų. Vairuotojui, kuris sukdamas nepraleidžia pėsčiojo, kurį privalėjo praleisti, taikoma ANK 417 straipsnio 1 dalis – bauda nuo 30 iki 90 eurų.
Ką reikia atsiminti
Trumpai: pereiti kelią be perėjos Lietuvoje galima, bet ne pagal mitinę 100 metrų taisyklę, o tik ten, kur matomumo zonoje nėra nei perėjos, nei sankryžos, ir tik įsitikinus, kad saugu. Ir svarbiausia – legalus perėjimas nėra tas pats, kas pirmenybė. Prieš žengdami ant važiuojamosios dalies, verta pažiūrėti ne tik ar nėra automobilių, bet ir ar kuris nors iš jų kartais nesuka būtent į tą pusę, į kurią einate…
