Aklosios zonos stebėjimo sistema iš esmės nemato nei automobilio, nei motociklo šalia jūsų – ji mato tik judėjimą. Skamba keistai, bet būtent šis fizikos triukas kasdien apsaugo tūkstančius vairuotojų.
Dauguma prie jos taip pripratę, kad net nesusimąsto, kaip įrenginys atskiria realų pavojų nuo tuščios eismo juostos. O paaiškinimas paprastesnis, nei atrodo – ir kartu ribotesnis, nei norėtųsi tikėti.
Kaip radaras aptinka tai, ko nemato akis
Dauguma šiuolaikinių automobilių aklosios zonos aptikimui naudoja radarą, sumontuotą galiniame bamperyje. Ultragarsiniai jutikliai irgi fiksuoja artimus objektus, tačiau jų veikimo nuotolis per trumpas – jie geriau tinka parkavimo pagalbai nei greitai judančiam eismui. „Volvo”, pavyzdžiui, dalį modelių aprūpina kameromis, kurios vaizdą analizuoja realiu laiku.
Sudėtingiausia užduotis – atpažinti stovintį ar lėtai judantį objektą. Radaras šią problemą sprendžia gudriai: jis stebi visą foną – kelią, žolę pakelėje – ir iš to judėjimo atima paties automobilio greitį. „Regime judantį kelią ar žolę. Motociklininko nematome. Bet atimame automobilio greitį – ir tada kelias sustoja, žolė sustoja, o jūs judate mūsų atžvilgiu,” – tokį principą yra aiškinęs „Valeo” inovacijų komandos vadovas Tomas Nouza. Paprastai tariant, sistema neieško objekto – ji ieško skirtumo tarp fono, kurį judina automobilio greitis, ir kažko, kas juda kitaip.
Bet ar tai reiškia, kad sistema mato viską? Toli gražu ne.
Nuo koncepto iki serijinio automobilio
Idėja nėra nauja. Pirmasis konceptas su aklosios zonos įspėjimu pasirodė dar 1995 metais – „Ford GT90″ koncepte. 2001-aisiais panašų sprendimą pristatė „Volvo”, o 2003 metais „Volvo XC90″ tapo pirmuoju serijiniu automobiliu, kuriame ši sistema atsidūrė gamykloje, o ne tik parodų stenduose. Prieš tai vairuotojai tenkinosi kukliomis priemonėmis – prie veidrodėlio priklijuotu mažu išgaubtu veidrodėliu, kuris praplėtė matymo kampą, bet iškraipė atstumus.
Kada sistema tiesiog nustoja veikti
Sistema nėra visagalė, ir apie tai verta žinoti prieš pasikliaujant ja aklai. Jei ant kablio užkabinta priekaba ar dviračių laikiklis, aklosios zonos aptikimas dažniausiai automatiškai išjungiamas – jutiklis tiesiog nebeatskiria priekabos nuo realaus pavojaus. Purvas, sniegas ar apledėjęs bamperis taip pat riboja jutiklio veikimą, o kai kuriais atvejais sistema visiškai išsijungia, kol paviršius neišvalomas. Dauguma automobilių apie tai perspėja prietaisų skydelyje – bet ne visi vairuotojai į tą pranešimą atkreipia dėmesį.
Sistema įspėja apie automobilį gretimoje juostoje. Apie įprotį apsidairyti per petį prieš keičiant juostą – deja, ne.
Ir tai dar ne viskas, ko jutiklis tiesiog nepastebi…
ES jau reikalauja aklosios zonos sistemos – bet ne visiems
Sunkiajam transportui pasirinkimo nebeliko. Pagal ES reglamentą 2019/2144, aklosios zonos informavimo sistema (BSIS) nuo 2022 m. liepos 6 d. privaloma naujai tipo patvirtinimą gaunantiems sunkvežimiams ir autobusams, sveriantiems daugiau nei 3,5 t, o nuo 2024 m. liepos 7 d. – visoms naujai registruojamoms tokioms transporto priemonėms. Tai galioja ir Lietuvoje registruojamiems sunkvežimiams bei autobusams. Priežastis paprasta: dėl kabinos aukščio ir korpuso konstrukcijos vairuotojas tiesiog fiziškai nemato dviratininko ar pėsčiojo šalia rato.
Lengviesiems automobiliams tokio griežto reikalavimo kol kas nėra – sistema lieka gamintojo pasirinkimu, nors vis dažniau įtraukiama į standartinę įrangą ir vertinama „Euro NCAP” saugumo reitinguose. Redakcijos vertinimu, keista, kad technologija, kuri sunkvežimiams jau gelbsti gyvybes, lengviesiems automobiliams tebelieka tik papildoma opcija kainoraštyje.
Per kelerius metus ši riba tikriausiai išnyks – kaip anksčiau išnyko riba tarp automobilių su ABS ir be jos.
