Automatinės tolimosios šviesos turėtų išspręsti seną naktinio vairavimo bėdą: nebereikia gaudyti jungiklio kiekvieną kartą, kai iš už kalvos išnyra priešpriešinis automobilis. Kamera mato, kompiuteris sprendžia, šviesos persijungia pačios. Tačiau Kelių eismo taisyklės pareigą neakinti kitų palieka žmogui, ne kamerai, o sistema kartais sureaguoja per vėlai.
Laikrodžius atsukus į žiemos laiką, tamsa užklumpa jau grįžtant iš darbo. Šia funkcija dabar naudojamasi kasdien, todėl verta žinoti, kur baigiasi jos galimybės.
Kaip kamera nusprendžia, kada pritemdyti
Daugumoje automobilių sistemos pagrindas – priekinė kamera, įtaisyta stiklo viršuje, prie galinio vaizdo veidrodėlio. Ji ieško šviesos šaltinių: priešpriešinių automobilių žibintų ir priekyje važiuojančių transporto priemonių galinių žibintų. Programinė įranga vertina jų ryškumą, padėtį ir judėjimą, bandydama atskirti automobilį nuo apšviesto reklaminio stendo ar kelio ženklo. Kai kurie gamintojai papildomai naudoja skaitmeninius žemėlapius ar kitus jutiklius.
Logika paprasta. Kelias tamsus ir tuščias – dega tolimosios. Pasirodo kita transporto priemonė – įjungiamos artimosios. Jai pravažiavus, tolimosios grįžta. Taip veikia, pavyzdžiui, „Honda“ sistema, o „Ford“ naudojimo instrukcijose nurodoma, kad pakankamai apšviestame kelyje tolimosios neįsijungs vien todėl, kad lauke tamsu.
Inžinieriai sąmoningai prideda delsą, kad šviesos nemirgėtų nuo kiekvieno menko ryškumo pokyčio. Kai kurios sistemos įsijungia tik viršijus tam tikrą greitį, kitoms reikia atskirai įjungti funkciją jungikliu. Tačiau priešpriešiniam vairuotojui kiekviena delsos akimirka – papildomas akinimas.
Kur sistema suklysta
Kamera mato tik tai, ką leidžia stiklas ir oras. Problemos dažniausiai kyla šiais atvejais:
- stiprus lietus, sniegas, rūkas ar stiklo rasojimas mažina kameros matomumą;
- priekinis stiklas ties kamera purvinas, aprasojęs ar padengtas plėvele;
- posūkiai ir kalvos, už kurių priešpriešinis automobilis išnyra per arti;
- ryškus miesto apšvietimas – sistema nusprendžia, kad tolimųjų nereikia;
- atspindžiai ant šlapio asfalto ir šviečiantys užrašai klaidina programą;
- transporto priemonė netikėtai išvažiuoja iš už kliūties ar iš šalutinio kelio.
Savininkų patirtis tai patvirtina. „Reddit“ forumuose „Honda Ridgeline“ ir „Honda Civic“ vairuotojai rašo, kad sistema kartais per vėlai įjungia artimąsias arba neįjungia tolimųjų ten, kur jų reikėtų, o sudėtingose sankryžose painiojasi dėl pėsčiųjų ir automobilių. Kitų teigimu, priešpriešiniai automobiliai su automatika tolimąsias kartais pritemdo tik tada, kai jos jau akina. Kas naktį sulaukė priešpriešinio mirktelėjimo – tas supranta.
Ar tai reiškia, kad funkcija nenaudinga? Ne. Gerame ore ji veikia patikimai ir mažina nuovargį. Bet ji – pagalbininkė, ne vairuotoja. Savo automobilio naudojimo instrukcijoje verta pasitikrinti, nuo kokio greičio ir kokiu jautrumu sistema veikia.
Automatinės tolimosios šviesos ir KET: kas atsako už akinimą
Kelių eismo taisyklių 95 punktas nustato, kada tolimąsias reikia perjungti į artimąsias: tinkamai apšviestuose keliuose (95.1 papunktis), likus ne mažiau kaip 150 m iki priešpriešiais atvažiuojančios transporto priemonės (95.2 papunktis) ir kitais atvejais, kai jos gali akinti vairuotojus, taip pat važiuojančius ta pačia kryptimi (95.3 papunktis). Apie automatines sistemas čia nė žodžio. Pareiga tenka vairuotojui.
Jei kamera priešpriešinį automobilį pastebėjo per vėlai, atsakomybė nesikeičia. Pagal Administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 1 dalį už tolimųjų šviesų neperjungimą, kai iki priešpriešinės transporto priemonės lieka mažiau kaip 150 m, vairuotojui gresia bauda nuo 30 iki 90 eurų. Protokole grafos „kaltas algoritmas“ nėra. Ta pati logika galioja ir kitoms pagalbinėms sistemoms. Plačiau – atsakomybė po automatinio parkavimo.
Akinamam vairuotojui KET 96 punktas nurodo įjungti avarinę šviesos signalizaciją, nekeičiant važiavimo krypties sumažinti greitį, o prireikus – sustoti. Ši taisyklė galioja ir tada, kai akina dviratininko žibintas, ne tik automobilio šviesos.
Paprasta automatika ar adaptyvūs žibintai
Paprasta sistema veikia dvejetainiu principu: dega arba tolimosios, arba artimosios. Adaptyvūs matriciniai LED žibintai elgiasi kitaip – jie pritemdo ar išjungia tik tuos šviesos diodus, kurie akintų kitą eismo dalyvį, o likusią kelio dalį toliau apšviečia visu tolimųjų šviesų stiprumu. Pažangiausios sistemos keičia ir šviesos pluošto kryptį pagal vairo pasukimą bei greitį. Kanados transporto ministerija (Transport Canada) tokias sistemas priskiria atskirai įrangos kategorijai.
Skirtumas jaučiamas tamsiame užmiesčio kelyje, bet ir matricinis žibintas remiasi kamera, todėl rūkas ar purvinas stiklas jam taip pat trukdo. ADAC technikos specialistas, kurį cituoja Vokietijos dienraštis „Volksstimme“, pataria prieš perkant automobilį jį išbandyti naktį: tik taip paaiškėja, kaip šviesos ir jų automatika veikia realiomis sąlygomis. Plačiau – naujų modelių žibintų testai.
Funkcija tikrai palengvina naktinį vairavimą, ypač ilgame tamsiame ruože, kai jungiklį tektų spausti kas kelias minutes. Tačiau kamera mato tik tai, kas patenka į jos akiratį. Už posūkio išnyrančio automobilio ji nepastebi, o KET 95.2 papunktis 150 m atstumo neskaičiuoja nuo tos akimirkos, kai sistema jį aptiko.
