Mechanikai įspėja, kad po vadinamojo „šūvio“ papildyti degalų atsargas yra bloga idėja. Vienu atsikvėpimu jie išvardija dar keturis įpročius, kurie pagreitina automobilio nusidėvėjimą. Paaiškiname, ko reikėtų vengti, kad neišprovokuotumėte brangiai kainuojančių gedimų.
Kai ši lemputė dega, sumažinkite apsukas
Nors mėlyna lemputė, rodanti, kad variklis dar neįšilęs, užsidega tik kai kuriuose automobiliuose, atšiaurus važiavimas kenkia bet kurio automobilio šaltam varikliui. Esmė ta, kad alyvos klampumas keičiasi priklausomai nuo temperatūros ir optimalią vertę pasiekia tik po kurio laiko, kai variklis jau veikia. Kai jis šaltas, jam įšilti reikia daugiau laiko, o kai įšilęs – mažiau. Verta žinoti: alyvos temperatūra nekyla tokiu pat greičiu kaip variklio aušinimo skysčio temperatūra.
Bet kuriuo atveju, kol variklis šaltas, turėtume vengti ir didelių, ir labai mažų sūkių. Priešingai nei atrodo, pats variklis (t. y. variklio blokas su stūmokliais ir švaistikliais) nėra pirmoji sudedamoji dalis, kuri susidėvi dėl nepagrįsto važiavimo šaltuoju varikliu. Problemos pirmiausia kyla dėl turbokompresorių, taip pat dėl paskirstymo grandinės pavarų ir pačios vožtuvų pavaros. Šiose sistemose įtempikliai paprastai valdomi hidrauliniu būdu – naudojant tinkamo slėgio alyvą. Dėl intensyvaus šalto vairavimo per trumpą laiką iš transmisijos pasigirsta įtartini garsai, o galiausiai laukia brangus remontas.
Važiuoti žemomis apsukomis – bloga idėja
Automobilių su mechanine pavarų dėže savininkai turi daugiausia galimybių taupyti degalus. Taisyklė paprasta: kuo mažesniu sūkių dažniu važiuojate, tuo mažiau degalų variklis sunaudoja. Taigi ar verta važiuojant 50 km/val. greičiu perjungti šeštą pavarą? Vargu ar.
Kai dėl per mažų variklio sūkių dažnių pradedama jausti nemaloni vibracija, turėtume žinoti, kad tuomet variklis, pavarų dėžė ir sankabos komponentai patiria itin dideles perkrovas. Pirmasis kris dviejų masių smagratis, kuris būtent tam ir skirtas, kad prisiimtų tokio tipo perkrovas ir apsaugotų pavarų dėžę. Panašus reiškinys vyksta ir atsargiai manevruojant automobilių stovėjimo aikštelėje. Tokiomis sąlygomis geriau važiuoti su „pusine sankaba“…
Antrasis komponentas, kuris gali sugesti, yra pavarų dėžė, ypač pasirinkti guoliai, todėl dažnai tenka išardyti visą pavarų dėžę.
Išvada: taupiai vairuoti yra gerai, tačiau neperdedant ir ne bet kokia kaina.
Trumpi maršrutai kankina dyzelinį automobilį
Dyzeliniams automobiliams ypač daug problemų kelia važiavimas trumpais atstumais. Taip yra dėl išmetamųjų dujų papildomo apdorojimo sistemos su dyzelino kietųjų dalelių filtru (DPF) konstrukcijos. Tokioje sistemoje DPF filtras sulaiko suodžių daleles, kurios, jei ne filtras, būtų matomos kaip tamsūs dūmai išmetamosiose dujose. Tačiau DPF gana greitai užsipildo suodžiais (paprastai per 200-700 km, priklausomai nuo važiavimo sąlygų) ir jį reikia išvalyti. Tam reikalinga aukšta temperatūra – suodžiai, susikaupę filtre, įkaitę iki aukštesnės nei 500 laipsnių Celsijaus temperatūros, virsta anglies dioksidu ir vandeniu. Kad ši temperatūra būtų pasiekta, įpurškimo sistema į degimo kameras įpurškia papildomas degalų porcijas, kad įkaitintų išmetamąsias dujas. Tačiau to nepakanka – automobilis turi važiuoti tam tikru greičiu tam tikrą laiką.
Automatinis DPF filtro regeneravimo procesas neprasideda, kai variklis ir išmetimo sistema yra šalti, ir net jei tokiomis sąlygomis jis prasideda, o jūs netrukus po to, kai pradedate važiuoti, filtras neišsivalys. Dėl to DPF filtras visiškai užsikemša, o tai dažnai būna negrįžtama – arba bent jau tai neįmanoma padaryti paprastu ir nebrangiu būdu.
Antras svarbus dalykas – alyva tampa nepatikima. Dėl temperatūrų skirtumų ant vidinių variklio komponentų atsiranda vandens, kuris patenka į alyvą. Kai variklio alyva įkaista iki aukštos temperatūros ir ilgai veikia esant apkrovai, vanduo išgaruoja. Jei važiuojate tik trumpesnius atstumus, to padaryti neįmanoma, todėl alyva labai greitai genda. Net tinkamai eksploatuojamiems hibridiniams automobiliams būdingas panašus reiškinys (vidaus degimo variklis dirba mažai, dažnai išsijungia), tačiau hibridiniams automobiliams numatytos specialios alyvos, geriau pritaikytos „šaltam“ darbui. Bet kuriai kitai automobilio transmisijai (galbūt išskyrus elektra varomus automobilius) kenkia važiavimas tik nedideliais atstumais. Bent retkarčiais pravartu „aplenkti“ automobilį kelyje, o jei tai neįmanoma, vengti važiuoti „pasiimti bandelių“ į už kampo esančią parduotuvę.
Ar žinojote, kad varikliuose su paskirstymo diržais, veikiančiuose alyvos vonioje, per daug šaltas važiavimas pažeidžia diržą, kuris nusilupa, o diržo dalys užkemša alyvos kanalus? Jei tokio pobūdžio gedimas lieka nepastebėtas, diržas paprastai visai nenutrūksta – paprastai, kol tai įvyksta, prastai tepamas variklis jau būna perkaitęs ir visas sugenda.
Klaida degalinėje
Pildymas iki pat viršaus – iki pirmo, antro ar net trečio pistoleto „šūvio“ – yra tinkamas. Tačiau tiesa, kad daugumoje automobilių po antrojo ar trečiojo bako užpylimo dar galima „papildyti“ baką keliais ar net keliais litrais degalų. Dažnai į baką galima pripilti kur kas daugiau degalų, nei jo nominali talpa, ir taip nutinka net tada, kai į baką pripilama degalų iš automobilio, kuris vis dėlto nebuvo visiškai tuščias.
Tai įmanoma, nes kiekvienas bakas turi savo oro pagalvę – bako erdvę, kuri turi likti laisva. Šiuolaikiniuose automobiliuose taip pat įrengti degalų garų sugėrikliai, todėl pripylus degalų niekada nesijaučia degalų, kuriais automobilis pripildytas, kvapo. Jei į baką įpilama per daug degalų, gali atsitikti taip, kad degalai pateks ten, kur jų neturėtų būti – užlies garų sugėriklį, kuris skirtas garams, bet ne skystesniems degalams, surinkti ir išleisti. Taigi, jei pakartotinai pripildysime degalų „daugiau nei po kamščiu“, kaip daro kai kurie žmonės, norėdami padidinti automobilio ridą tarp degalų papildymų, pamatysime, kad, pirma, automobilyje yra degalų garų sugėriklis, ir, antra, kad šie daiktai nėra pigūs.
Netikėkite gamykliniais aptarnavimo intervalais
30 000 km, 40 000 km – kas duoda daugiau? Kai kurie automobilių gamintojai alyvos keitimo intervalus pratęsia iki, atkreipkite dėmesį, 50 000 km. Taip, lengvuosiuose automobiliuose! Darant prielaidą, kad automobilis važiuoja vidutiniu greičiu greitkeliu ir beveik nesušąla, tai galima kažkaip apginti. Kai automobilis eksploatuojamas įprastai – šiek tiek mieste, šiek tiek užmiestyje, taip pat šiek tiek ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, yra pagrindo baimintis, kad trečias alyvos keitimas bus paskutinis prieš kapitalinį variklio remontą. Ir tai gali baigtis antruoju….
Tai yra turbokompresoriaus gedimų po dešimčių tūkstančių kilometrų kilmė, ištraukiami paskirstymo dirželiai ir sugadinami krumpliaračiai.
Itin ilgus variklio alyvos keitimo intervalus lydi ilgesni kitų dalykų, pavyzdžiui, degalų filtro, keitimo intervalai. Apleistas dyzelinio variklio degalų filtras yra vienas iš elementų, lemiančių staigius purkštukų ir siurblių gedimus. Kai filtras smarkiai „pavargsta“, t. y. prisipildo priemaišų, jis pradeda priešintis. Gali atsitikti taip, kad, spaudžiant gazą iki ribos, filtras nepraleidžia reikiamo degalų kiekio. Užtenka sekundės dalies, per kurią aukšto slėgio siurblys veikia sausai, kad metalo drožlės pradėtų tekėti link purkštukų. Dėl to reikia remontuoti ir degalų purkštukus, ir siurblį – sąskaita už tokį remontą gali siekti kelis tūkstančius zlotų.
